Klaipėdietis Afganistano karo veteranas Zigmas Stankus, 1993 metais debiutavęs šio karo dienoraščiu „Kaip tampama albinosais”, skaitytojus žada nudžiuginti nauja knyga – romanu „Miražas”.
Pirmasis jau legenda tapusius „Albinosus” savo puslapiuose išspausdino „Vakarų ekspresas”. Nuo šiol kelias savaites, penktadieniais, dienraštyje publikuosime ir būsimojo Z. Stankaus romano „Miražas” ištraukas.
Autorius teigia, kad knygoje turbūt pirmą kartą lietuvių literatūros istorijoje prabylama apie „disbatą” – sovietinės armijos disciplinos batalioną, kur už nusižengimus patekdavo kareiviai.
„Vieną skaitytoją suintriguos specifinio Vitės kvartalo 75-aisiais vaizdai, kitą – karas. Tiesa, jis čia tik trečioje vietoje, bet guodžiuosi tuo, kad ši tema visada aktuali”, – trumpai naująjį romaną pristato Z. Stankus.
Kas paskatino imtis naujos knygos?
Aš neturiu jokio išsilavinimo ir nevadinu savęs rašytoju. Pirmąją parašiau tiesiog norėdamas įrodyti savo teisybę. Sovietmečio propaganda padėtį Afganistane nušvietė vienaip, o mes, grįžusieji, kitaip. Tad mus vadino melagiais, „lochais”, trenktais… Mes nebepritapome toje bandoje, net šeimoje grįžus buvo sunku. Aš norėjau atskleisti tiesą savo draugams, apie plačią auditoriją net negalvojau. Nemaniau turįs sugebėjimų.
O antroji knyga gimė netyčia. Nusipirkom kompiuterį, tiesiog mokiausi spausdinti. Galvoju, ko aš čia vaikiškas knygeles perspausdinu, juk galiu kažką savo parašyti. Be to, pats sau norėjau atsakyti į keletą klausimų, kodėl yra taip, o ne kitaip. Spausdinti išmokau, bet į visus klausimus nesugebėjau atsakyti, o atrasti atsakymai po kelerių metų manęs jau gali nebetenkinti. Patirtis keičia žmogų.
Kuo ypatingas romano siužetas, kokias temas gvildenate?
Tai trijų vaikinų istorija. Į gyvenimą žvelgiama kaimiečio akimis. Vitės kvartalas septyniasdešimt penktaisiais metais – „pijokystės”, paleistuvystė… Ūgtelėję vaikinai patenka tiesiai į sovietinę armiją – pasirinkimo nebuvo. Romane išdėstomas neoficialus požiūris į sovietinę santvarką. Tauta – tai masė, kurią lengva suvaldyti propaganda. Mano herojai – opozicionieriai. Vienas jų už tai papuola į „disbatą”.
Pagrindinė tema – draugystė, kolektyvizmas. Ir armijoje, ir kare tai – aukščiausios vertybės. Čia tu turi galvoti ne tik apie savo išlikimą, bet ir apie šalia esantį.
Knygoje toliau tęsiu karo temą. Karas – lyg geros pagirios. Juk po smarkių išgertuvių kamuoja moralinės pagirios, užaštrėja sielos kampai. Po karo supranti, kad gyvenai ne taip, bet gyventi naujai nemoki, nes trūksta patirties. Karas apnuogina žmogaus sielą, bet nebūtinai prideda žmogiškumo. Ekstremalioje situacijoje pasireiškia tai, ko tavyje daugiausia. Kiekviename žmoguje tūno gyvulys, o karas jį išlaisvina.
Kuo šis romanas skirsis nuo pirmosios knygos?
Šiame romane sąmoningai atskleidžiau žmogaus jausmus, būsenas. Pirmojoje knygoje stengiausi nelįsti į emocijas, nerodyti to, kas yra viduje.
Baimė yra natūrali žmogaus būsena, vidinis saugiklis. Nenoriu, kad žmonės manytų, jog mes kokie didvyriai. Mes tokie pat žmonės kaip ir visi.
Realistai teigia, jog tikras rašytojas turi rašyti apie tai, ką geriausiai išmano…
Visiškai sutinku. Būtent dėl to nenutolau nuo karo tematikos – aš ją geriausiai išmanau. Kiekvienas dalykas turi savo specifiką. Reikia turėti kiaulės akis, kad galėtum rašyti apie karą jo nematęs.
Visuomenę šokiravo grubi pirmosios knygos kalba. Bet kitaip rašyti negalėjau, nes tai būtų buvęs melas – būtent taip, nemandagiai, kalba kareiviai. Aš neturiu akademinio išsilavinimo, antraip jis darytų įtaką mąstymui. Rašau paprastai. Manau, tai ir lėmė pirmosios knygos populiarumą.
Kaip apibūdintumėt savo rašymo stilių?
Kai su pirmąja knyga atėjau pas „Vakarų ekspreso” redaktorių Gintarą Tomkų, jis pagyrė esą aš puikiai įvaldęs stilistiką. Patraukiau pečiais, nes net nežinojau, kas tai yra. Tiesą pasakius, ir dabar nežinau. Mano stilius – paprastas, prieinamas, bet ne kičinis. Kičo nekenčiu.
Ar knygoje bus herojų moterų?
Ne, tikrai nėra. Be moterų gyventi neįmanoma, tačiau lygiai taip pat neįmanoma jų perprasti. Gyvenu su trim moterimis, o kuo toliau, tuo sunkiau jas suprantu. Taigi kaip galiu apie jas rašyti? Čia gali lengvai apsikvailinti. Moterys tik išjuoktų. Be to, mano herojai per jauni, kad ką nors suprastų apie moteris. Jų suvokimas primityvus. O čia reikėtų aprašyti būtybę, kuri viena galvoja, kita sako, o trečia daro.
Kada pasirodys „Miražas” ir kada laukti trečiosios knygos?
Tikrai nežinau. Dar vienas skyrius nebaigtas. O apie trečiąją knygą nė negalvoju. Nors gal… „Ant šaros”.
Indra Duotaitė
„Vakarų ekspresas”