Išeivijos filosofas Algis Mickūnas yra pasakęs, jog už savo pilietines teises reikia kovoti nuolat, nes kai tik atsistoji nuošalėje ir nusišalini nuo šios kovos, tai ir tų teisių nebelieka – jos išnyksta, nes nėra duotos amžinai.
Galima nemėgti vieno ar kitos žiniasklaidos priemonės, tačiau reikia konstatuoti, jog šiandieninėje situacijoje nuo biurokratijos ir savimi pasitikinčių vietinių oligarchų spaudimo, nuo galutinės verslo ir politinės nomenklatūros savivalės paprastą žmogų ir dažnai viešąjį interesą apsaugo vien viešumas žiniasklaidos puslapiuose.
Į valdžią patekusios arba kontroliuojančios didelius kapitalus grupės siekia patenkinti siaurus poreikius. Žemės grobimo skandalai pajūryje ir Trakuose, žemės perkėlimo aferos, nelegalios statybos nacionaliniuose parkuose, seimūnų įdarbinti šeimos nariai, teisėjų ir prokurorų darbo brokas, Nacionalinės mokėjimo agentūros pervedimai savųjų ratui, girtų valstybės pareigūnų nuotykiai, plika akimi matomi politikų interesai… Ar tai būtų iškilę į viešumą, jeigu ne ta mūsų nuolat kritikuojama žiniasklaida? Abejotina.
Žurnalistų darbas yra dažnai panašūs į šiukšliavežių. Jie turėtų pastebi ir valyti visuomenės negeroves. Pastebėti ne tik smulkias šiukšlės, bet ir stambias.
Žinoma, Lietuvos žiniasklaidos priemonės taip pat nusipelno kritikos. Verslo santykiai Lietuvoje jau seniai veržėsi į politiką, tačiau jie jau tapo klijais, sujungiančiais ideologijas ir partijas. Politika tampa rinkodaros ir reklamos objektu, tad ir dauguma spaudos leidinių atstovauja politikos, susisiejusios su verslu, interesams. Susiformavo oligarchinis sluoksnis, kuris superka TV kanalus, laikraščius bei įvaizdžių kūrimo centrus – viešųjų ryšių bendroves – ir atstovauja ne vien viešajam interesui.
Tačiau žiniasklaidos kritika yra kritika, o veiksmas (tuo labiau nusikalstamas) yra veiksmas. Jeigu „Respublikos” dienraščio redaktoriaus sodybos padegimas buvo ne nelaimingas atsitikimas, o suplanuota akcija, yra pagrindo manyti, jog tai spaudimo priemonė. Ir ne verslininkui Vitui Tomkui, o „Respublikos” redaktoriui Vitui Tomkui.
Vienokio ar kitokio pobūdžio spaudimas, o kartais ir fizinis susidorojimas su žurnalistais egzistuoja beveik visose postkomunistinėse šalyse. Lietuva nėra išimtis šių valstybių tarpe. Tačiau Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, įsipareigojo gyventi pagal demokratinius, o ne pagal sovietinius ar mafijos suformuotus elgesio principus. Grasinimai žurnalistams ar sodybų padeginėjimai (beje, tai ne pirmas atvejis) yra netoleruotinas dalykas šalyje, kuri nori gyventi pagal europietiškus, o ne pagal įprastus Rytų kaimynės standartus.