Šarūnę Kepenytę piktina bendraamžių žiaurumas

Kalbantis su Šarūne Kepenyte, užsimiršti, kad pašnekovei dar tik dvylika. Kai kurios jos mintys nuskamba netikėtai brandžiai, o septintokės požiūris į pasaulį – savitas ir įdomus.

Gegužę Š.Kepenytės talentas sužibėjo Kaune. Pagal jos sukurtą pjesę Kauno valstybinis lėlių teatras pastatė spektaklį – roko koncertą „Vilkas ir septyni ožiukai“.

Pjesę pasakai klaipėdietė Š.Kepenytė parašė, kai laimėjo jaunųjų dramaturgų konkursą „Jaunasis amžius“, kuriame galėjo dalyvauti autoriai nuo 6 iki 21 metų.

– Praėjusią savaitę pirmą kartą pamatei lėlių spektaklį pagal tavo sukurtą pjesę. Kokių įspūdžių parsivežei iš Kauno?

– Na, spektaklis man paliko labai didelį įspūdį. Galvojau, kad taip gerai nebus, bus prasčiau, bet, rimtai – buvo galinga! Kompozitorius parinko gerą muziką, geros gražios lėlės, spektaklio metu muzikantai grojo „gyvai“, net dainavo „gyvai“, viskas labai gražu. O dar buvo labai neįtikėtina pamatyti lėles veikiant taip, kaip sugalvojau. Nerealu. Ir tekstas, ir dainų tekstas nebuvo nė trupučio pakeisti. Labai norėčiau dar kartą pamatyti spektaklį. Planuojame su visa šeima vėl nuvažiuoti į Kauną, nes premjerą matėme tik mes su mama. Be to, yra vilties, kad spektaklį galbūt atveš ir parodys Klaipėdoje. Pakviesčiau visą savo klasę.

– Papasakok, ar sudėtinga buvo parašyti pirmąją pjesę?

– Kad labiau smagu nei sudėtinga. Kai laimėjau konkursą, organizatoriai pasiūlė parašyti pjesę muzikiniam spektakliui ir nurodė jos temą – apie vilką ir septynis šiuolaikinius ožiukus. Be to, jie prašė, kad pjesės veikėjai kuo mažiau kalbėtų, kuo daugiau veiktų ir dainuotų skirtingų muzikos stilių daineles. Tai aš sugalvojau, kad ožiukai gali tapti pankais, gotais, metalistais, hipiais, reperiais ir kitų muzikos stilių atstovais, o vilkas – lyg koks estrados princas Cicinas. O ožiukų mamytė dirba blynų kepėja, tačiau kepa ne įprastus blynus, o muzikinius diskus. Šiaip jau pasakos siužetas tradicinis – vilkas vilioja ožiukus, šie pakliūna į jo spąstus, tačiau mama ir jauniausias ožiukas juos išgelbėja.

– Kas iš šios patirties tau buvo įdomiausia, kas paliko didžiausią įspūdį?

– Labai įdomu apie spektaklį buvo kalbėtis su pjesės bendraautoriumi ir režisieriumi Andriumi Žiurausku bei spektaklio dailininku Danieliumi Sodeika. Daug diskutavome, kaip ir kas turėtų atrodyti, kokios bus lėlės, kaip reikės paploninti vilkui liežuvį, apie ką turėtų dainuoti ožiukai. Buvo įdomu įlįsti į spektaklio kūrimo užkulisius, virtuvę.

– Kaip ir kada tau kyla idėjos kūrybai, eilėraščiams?

– Ai, paprasta viskas. Tiesiog užsinoriu parašyti ką nors, pavyzdžiui, prieš miegą, sėdu ir rašau. Tiesiog plyksteli idėja, nei iš šio nei iš to, imu ir parašau. Man apskritai svarbi kūryba. Pastaruoju metu viskas lengvai einasi. Parašiusi pjesę, pradėjau daug daugiau rašyti. Susimasčiau, kad jau reikėtų daugiau dėmesio skirti rašymui. Užsidegiau.

– Ar kartais jau pamąstai, ką veiksi ateityje? Yra toks linksmas klausimas, kurį suaugę užduoda visiems vaikams – kuo būsi užaugusi?

– Ach, kad dar pati nelabai žinau. Tai aš noriu saksofoną pūsti, tai aš noriu anglų kalbą studijuoti, tai dar vis pasvajoju, kad norėčiau tėčio pėdomis nueiti – teisę studijuoti. Kažkaip dar ir dabar turiu tokią mintį, kad kur nors Anglijoje saksofoną studijuosiu, grįšiu į Vilnių studijuoti baudžiamosios teisės, tada galbūt sujungsiu abi šias sritis savo gyvenime. Kodėl gi negalėčiau būti advokatė, kuri labai gerai gros ir retkarčiais koncertuos?

– O kaip vertini savo mamos – Nijolės Kepenienės kūrybą? Ar skaitai jos eilėraščius, knygas?

– Man dažniausiai patinka, ką mama rašo. Pastabų ji sulaukia ne dėl kūrybos, o dėl kitų dalykų. Mama kartais būna labai vaikiška. Pavyzdžiui, kai „Akropolyje“ einame pro besisukantį muzikinį laikrodį, mama kiekvieną kartą spokso į jį kone išsižiojusi. Nesuprantu, kaip jai gali patikti šimtąjį kartą žiūrėti į tą patį?

– Su šeima gyvenate visai šalia jūros, Melnragėje. Ar dažnai pasimėgauji jos teikiamais malonumais?

– Vasarą kone kiekvieną dieną nubėgu, kiekvieną rytą, vos atsikėlusi lekiu išsimaudyti, bet šiaip galėčiau ir dažniau jūrą lankyti. Pavasarį ar rudenį, pasižiūriu pro langą, pamatau jūrą ir gana, nueiti nebėra kada. O šiaip galiu valandą vandenyje mirkti. Nardau, žiūriu po vandeniu, stebiu povandeninį pasaulį. Būna, kad klykiu netyčia ant kokios plekšnės uodegos užlipusi. Labai juokingai spurda prispaustos žuvytės. Taip užsimirštu vandeny, kad mamai tenka mane tramdyti, priminti, kad jau laikas į krantą. Be to, mūsų jūroje gali ilgai išbūti po vandeniu, žvalgytis, o pavyzdžiui Tunise vanduo greitai ima graužti akis.

– Kiekvienas žmogus pereina per tuos pačius amžiaus etapus – kūdikystę, vaikystę, paauglystę ir t.t. Kaip Tau atrodo, kuo svarbi žmogui yra vaikystė?

– Man atrodo, kad vaikystė išaugina žmogaus vidų. Visą skonį, požiūrį, protą, jį patį, priklausomai nuo to, kaip vaikas auga, su kuo bendrauja, ko išmoksta. O po to vaikas išauga į paauglį. Dabar jaučiuosi jau nebe vaiku, pusiau paaugle gal…

– Tikrai? Tuomet pasakyk, kokia ta paauglystė yra?

– Na, aš manau, kad paauglystė kiekvienam žmogui yra vienas sunkesnių laikotarpių. Paauglystėje visada kritiškai žiūri į save – koks spuogas užaugo, kaip čia ne taip atrodai. Tokiam amžiuje kaip mano, labai jau protas dėl visokių meilių ima suktis. Ach, jis į mane pažiūrėjo, pasisveikino, ach, aš šitą myliu, o dabar kitą – draugės visos apie tą patį šneka. Ir aš apie tą patį. O berniukai, atrodo, tik kvailėja, kažkokius kompiuterinius žaidimus žaidžia, su drakonais kovoja. Juokinga.

– Ar nesijauti per anksti užaugusi?

– Atrodau vyresnė? Valio! Na, taip, tėvai sako man, kad greitai užaugau, bet juk visi tėvai savo vaikams tą patį sako. Iš tikrųjų kartais šalia bendraklasių jaučiuosi kaip tik maža, jaunesnė. Vienais metais anksčiau pradėjau lankyti darželį ir anksčiau nei kiti pradėjau eiti į mokyklą. Mano bendraklasiai – trylikos, keturiolikos metų, o man tik liepą sukaks trylika. Žinot, net sprendžiant iš mano poelgių, pati suprantu, kad kartais dar vaikiška esu.

– Ar Lietuvoje tau gyventi gera?

– Aišku, gera. Žinoma, nuo aplinkybių priklauso, bet man čia labai patinka. Suprantu, kad daug lemia aplinka, tėvai. Man pasisekė. Tik štai kas man nepatinka – Lietuva yra antroje vietoje iš visų Europos šalių, kur daugiausiai tyčiojamasi iš vaikų. Ir aš esu patyrusi, kad taip iš tikrųjų yra. Tos pašaipos labai skaudina morališkai, tikrai.

– Vakar minėjome Vaikų gynimo dieną, ką apie ją manai?

– Gera diena, vaikus reikia saugoti. Tai geras priminimas, kad nederėtų skriausti tų mažų žmogiukų – mūsų, juk nelabai galime patys apsiginti. Suprantu, ką tą dieną kalba suaugusieji, juolab savo kailiu patyriau sudėtingą situaciją.

– Rimtai?! Ar tave kas nors nuskriaudė?

– Ketvirtoje klasėje viena turėjau grįžti namo iš mokyklos. Ir dar kaip tik kuprinėje turėjau septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt litų, kuriuos turėjau parnešti tėvams kaip grąžą – pietus užsisakiau mokykloje. Kaip tik tuo momentu, kai ėjau iš mokyklos, ant laiptų sėdėjo vyresni bernai, tokie išsprogusiomis akimis, nuskustomis galvomis, neaiškūs. Ėjau palei tokią raudoną mokyklos sieną, nuošalesnėje vietoje ir jie mane užpuolė. Priėjo, sako: „Duok litą“. Pradėjau cypti, kad neturiu nė vieno cento. Jie buvo mane ir parvertę, kuisėsi toje kuprinėje, bet gerai, kad viena pradinukų mokytoja pamatė, kas vyksta, atidarė langą ir užšaukė ant jų. Bernai išsigando ir pabėgo. Man buvo šokas, klūpėjau ant kelių ir verkiau, paskambinau mamai, tėčiui. Po to atsitikimo kelis metus nėjau pro tą pačią vietą, bet dabar jau kažkaip nieko nebebijau.

– Kaip manai, ką suaugusieji galėtų padaryti, kad vaikai vieni kitų neskriaustų?

– Man atrodo, kad nieko… Na, ką – pasakys moralą, nesuveiks. Kiekvieną žingsnį sekti – neįmanoma. Namų areštas amžinai negalės tęstis… O kas tada? Na, nežinau. Gal reikia nuo pat pradžių, nuo vaikystės vaiką auklėti teisingai. Bet juk būna šeimų, kur net tėvams vaikai nerūpi, o jie tada tampa ne pačiais geriausiais. Nežinau atsakymo į šitą klausimą. Pati savo vaiką leisčiau į kokią nors mokyklą, kur geresnė aplinka, kur vaikas užsiėmęs, kur aplink visi geresni, tada gal jam būtų mažiau grėsmės.

– Ar turi svajonių?

– Didžiausios svajonės dar neturiu. Ir apskritai neturiu daug svajonių. Na, vieną, elementariausią turiu – apie meilę. O šiaip, žiūrint į ateitį, norėčiau daug pasiekti gyvenime.

-Kaip supranti tą „pasiekti daug“?

– Na, tarkim, tapti garsia. Muzikante ar advokate garsia, ar šiaip garsia.

– Kodėl garsia? Ar ir Tave paveikė žvaigždžių kultas?

– Na, man tikrai įdomu nors trumpam patirti, ką reiškia būti garsia. Noriu patirti tai, bet nežinau, kodėl. Galbūt todėl, kad visada buvau nedrąsi, tyli, dažniausiai nutyliu savo nuomonę. O jei tapčiau garsia, galima būtų pasireikšti, mane išgirstų, pamatytų. Įdomu.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.