Pažaislio bažnyčioje skambėjęs koncertas buvo skirtas kompozitoriaus Gijos Kančelio gimimo 70-osioms metinėms
Gija Kančelis galėtų būti pavyzdžiu, netgi savotišku etalonu, kaip žmogus švariai jaučia ir galvoja, kokia aiški jo muzika ir iš kur jis semiasi įkvėpimo.
Gruzinų kompozitorius mūsų klausytojams geriausiai pažįstamas kaip puikios muzikos kino filmams ir ekranų spektakliams autorius, kuriantis labai individualią ir subjektyvią muziką, pripildytą neblėstančių, regis, iš Gruzijos tolimos praeities atklystančių garsinių vaizdų, įvairiausių raštų, kontrastų ir dvasingo nuoširdumo.
Prieš daugiau nei dešimtį metų sukurtas veikalas „Exil” yra G.Kančelio vėlyvojo stiliaus ir pasaulėjautos, jo tremties išgyvenimų liudininkas. „Exil” turi labai aiškią koncepciją – tai penkios, gilia melancholija persunktos kantatos arba tiksliau maldos sopranui ir nedideliam kameriniam ansambliui. Sopranas čia atlieka ryškiai pirmaujančią, svarbiausią funkciją. Dainininkė Asta Krikščiūnaitė tokią galimybę puikiai išnaudojo, tačiau jokiu būdu neperžengė tos slidžios ir pavojingos ribos, kuomet solistė virsta perdėm teatrališka primadona. A.Krikščiūnaitė besąlygiškai pasitikėjo autoriumi – G.Kančelis dovanojo jos balsui puikią medžiagą, ji autoriui atsilygino ne ką mažiau: jo pasiūlytai partitūrai sukūrė tinkamą aurą, įtaigą, jos atlikime suskambo ne tik išdainuotos frazės, bet ir pauzės.
Jausmų gausa ir intensyvumas, išreikšti „Exil” muzikoje, reikalavo visų atlikėjų – stygininkų Dariaus Dikšaičio, Gedimino Dačinsko, Sauliaus Lipčiaus, Arnoldo Gurinavičiaus, fleitininko Valentino Gelgoto ir taupiai naudojamo sintezatoriaus, kurį valdė Audronė Kisieliūtė, – įkvėpimo ir meistriškumo. Šioje muzikoje, kuri, regis, išrauta iš G.Kančelio širdies, reikėjo kartu su autoriumi giedoti, virpėti, melstis, net ir kvėpuoti…
Tokiam kūriniui buvo ypač svarbi jo atlikimo erdvė. Pažaislio bažnyčia, kurią fundatorius K.Z.Pacas pastatė anksti mirusio vienturčio sūnaus atminimui, dėl geros akustikos tapo geru „Exil” sąjungininku. Puošnios M.Palonio freskų figūros iš aukštybių mezgė dialogą su kontempliatyvia muzika. Pokalbis buvo drąsus, provokuojantis, pripildytas įtampos. Barokinė sienų tapyba skleidė dekoratyvumą, džiugesį, tuo tarpu muzika pasakojo apie skausmą, ilgesį. Tačiau tokia dviejų linijų polifonija G.Kančelio kūriniui teikė dar daugiau dramatiškumo, kontrastų – ši diena skausmingai susilietė su tuo, kas buvo prieš šimtmečius, galbūt ir su tuo, kas bus po mūsų.
Alina Ramanauskienė