Vienos gėdingos istorijos pabaiga

Praėjusią savaitę Seimas padėjo tašką Aukščiausiojo Teismo (AT) Civilinių bylų skyriaus pirmininko skyrimo istorijoje. Dvejus metus nežinia kodėl buvo delsiama padaryti tai, kas teisinėje valstybėje tėra elementarus dalykas – pasibaigus kadencijai atleisti vieną pareigūną ir paskirti naują.

Įtakinga civilinių bylų teisėjų grupė savo manevrais sugebėjo atskleisti valstybės teisinių pamatų supuvimo ir mūsų politinių institucijų neįgalumo laipsnį. Kokia tai turi būti jėga, kad prezidentui dvejus metus nevykdant savo konstitucinių pareigų ir įstatymų Seimas ir visa politinė bendruomenė tylėtų (buvo girdėti tik pavienių parlamentarų pareiškimai).

Beje, visais būdais buvo tildomi ir Seimo nariai, niekaip negalėję suprasti, kodėl laužoma Konstitucija. Ką sako kad ir toks pavyzdys, kai vienai opozicinės frakcijos seniūnei viešai pasipiktinus tokiu neteisėtu delsimu ji iškart sulaukė įtakingos savo partijos lyderės skambučio su griežtu paliepimu: „Čia nelįsk”?

Suprasdami, kad neparklupdys žemaitiškai kieto AT pirmininko Vytauto Greičiaus, grupė civilinių bylų teisėjų bei jų rėmėjai Česlovo Jokūbausko kadencijos pabaigai rengėsi iš anksto. Vienas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto vadovų parašė kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kuriame kvestionavo AT pirmininko įgaliojimus patarti prezidentui dėl skyrių pirmininkų ir teisėjų. Tada pasitelkta socialliberalė Seimo narė surinko kitų parlamentarų parašus. „Čia aš parašiau ir mes padarėm, o Seimo nariai tik pasirašė”, – iš džiaugsmo plyšavo profesorius. Vienas saugiklis buvo įtaisytas.

Ši grupė, prezidento patarėju teisės klausimais jau įdarbinusi liūdnai pagarsėjusį Haroldą Šinkūną, pradėjo žygius „patariant” prezidentui.

Gal prezidentas dabar jau galėtų visuomenei atskleisti, kas ir kada patarė, spaudė ar siūlė palikti skyriaus pirmininku Č.Jokūbauską? Piktnaudžiaudami Valdo Adamkaus pasitikėjimu ir autoritetu stūmė valstybės vadovą į nešvarius žaidimus? Įdomu būtų žinoti ir pavardes tų, kurie buvo siunčiami pas AT pirmininką. Gal tiek prezidentas, tiek AT pirmininkas tai galėtų pasakyti jei ne visuomenei, tai bent Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui?

Štai viename savaitiniame žurnale pasirodė straipsnis, kuriame buvo meistriškai atskleista civilinių bylų kanalų teismuose sistema (kaip ir kas gali užtikrinti sėkmingą milijoninio ieškinio bylos eigą nuo pirmos instancijos iki pat AT) ir kas prezidento aplinkoje palaiko ryšius su tais asmenimis. Slaptosios tarnybos visiems, kas domėjosi, tada su nuostaba atsakydavo: publikacijos autoriai ir redaktoriai – gerai ir teisingai informuoti žmonės.

Išaiškėjo, kad viena slaptoji tarnyba jau kelerius metus minėtu reikalu intensyviai renka duomenis. Tai apsunkino visą reikalą, kaip ir AT pirmininko V.Greičiaus pasirinktas kandidatas, žinomiausias civilinės teisės profesorius, teisėjas Valentinas Mikelėnas, prezidentui pateiktas pakeisti intelektualiai silpnoką Č.Jokūbauską.

Parlamentarai pradėjo bruzdėti, ir tada per prezidento susitikimą su frakcijų seniūnais Seimo nariai pagaliau išdrįso paklausti: kodėl valstybės vadovas nevykdo konstitucinių pareigų? Kaip vėliau paskelbta spaudoje, Prezidentūroje jiems buvo atsakyta: „Iš Izraelio tuoj grįš Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris ir viską sutvarkys.”

Išties greitai visuomenė sulaukė Konstitucinio Teismo sprendimo, kokio kreipimosi autoriai ir tikėjosi. Dabar, po VSD skandalo, jau žinome, kad pasitelkti Konstitucinį Teismą ginti savo reikalus ir interesus – sena korumpuotų politikų tradicija. Tada tai atrodė neįtikima.

Iki paskutinės minutės civilines bylas globojantis klanas (teisininkų, politikų ir verslininkų) dėjo pastangas AT skyriaus pirmininku skirti sau lojalų žmogų.

Čia verta pagirti prezidentą V.Adamkų, kad po dvejų metų delsimo toliau nebesileido į šio klano žaidimus ir parėmė AT vadovo pasiūlytą principingos teisėjos Janinos Stripeikienės kandidatūrą.

O Č.Jokūbausko praėjusios savaitės vieši laiškai Seimui bei galimybių bylinėtis su Seimu ir prezidentu apgailėtini svarstymai (neva skyriaus pirmininku jis paskirtas iki 2020-ųjų) tėra niekinga visos istorijos detalė, dar kartą parodanti, kokiems nešvariems žaidimams buvo leidžiama vykti ištisus dvejus metus ir ko vertas teisingumas, kurį nuo 1994 metų diegė atleistas nevykėlis skyriaus pirmininkas.

Ko verti Teisėjų tarybos patarimai prezidentui, jei šios tarybos pirmininkė Laima Garnelienė po tarybos jau priimtų sprendimų dėl Č. Jokūbausko pradeda viešai samprotauti, ar jie teisingi, ar klaidingi. Kas tai: patirties kalbėti viešai stoka ar klaninės prigimties grupių interesų gynimas?

Ši istorija ir buvo tikroji gėdingos teisėjų melo prezidentui akcijos, nukreiptos prieš AT pirmininką V.Greičių, priežastis. Pastarasis nė dienos nesvyravo dėl būtinų permainų milijoninės vertės bylas nagrinėjančiame AT skyriuje.

Vakaruose žmogus, pamelavęs teismui, netenka aplinkinių pagarbos ir yra diskvalifikuojamas iš viešojo gyvenimo kaip nesąžiningas. Matyt, ir klausti nevertėtų, kaip tada elgiamasi su teisėju ir teismo pirmininku, kuris viešai meluoja valstybės vadovui, siekdamas apšmeižti neklusnų AT pirmininką. Lietuvoje tokie principai negalioja: Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkui Virgilijui Valančiui ir dar keliems aukštiems teisėjams, kurie vietoje priesaikos vertybių pasirinko melą ir intrigas, nors ir buvo viešai demaskuoti, leidžiama ir toliau valstybės vardu lemti piliečių likimus, jų turtinius ginčus ar santykius su valdžios subjektais. Vakarų šalyje jau būtume apskritai pamiršę apie tokių personažų egzistavimą. Kas, kodėl ir ar ilgai leis taip žeminti piliečius ir patį teisingumą, skelbiamą Lietuvos Respublikos vardu?

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.