Šiemet liepos pradžioje sukako 60 metų, kai po karo buvo atkurtas uostamiesčio konditerijos fabrikas – dabartinė AB „Klaipėdos konditerija”, kurios istorija siekia net 1876-uosius metus.
Iš pradžių fabrikas gamino ne tik karamelę, šokoladą, bet ir limonadą, actą ir net žvakes. Pačios pirmosios karamelės buvo formuojamos rankomis.
Karo metu išmontuotas fabrikas veiklą vėl pradėjo 1945-ųjų liepos 5 dieną pagamindamas pirmąją produkciją – ledinukus „Monpansje”. Rankų darbui palengvinti ir paspartinti vėliau buvo įsigytos mašinos.
Svarbi data įmonės istorijoje – 1970 metai, kai ji buvo rekonstruota. Po rekonstrukcijos nupirkta naujų fasavimo ir vyniojimo įrenginių, įdiegtos karamelės gamybos linijos, leidusios išplėsti produkcijos asortimentą.
Akcine bendrove „Klaipėdos konditerija” tapo 1995-aisiais, o šiemet iš ankstesniųjų patalpų Pylimo gatvėje persikėlė į naujai suremontuotas Šilutės plente.
Pasak bendrovės direktoriaus Gintauto Lengvino, senosiose patalpose įmonė jau nebegalėjo plėsti gamybos. Į dabartines patalpas perkrausčius turimas linijas buvo nupirkta ir naujų pakavimo įrenginių. Produkcija dabar gaminama visus reikalavimus atitinkančiose patalpose.
Lapkričio mėnesį dėl remonto bei kraustymosi į kitas patalpas turėjusi sustabdyti gamybą ir atsidariusi kovo pabaigoje, įmonė dabar atstato rinką, vėl didina pardavimus.
Šiuo metu „Klaipėdos konditerija”, kurioje dirba apie 80 žmonių, gamina karamelę, želė, dražė ir irisus. Per dieną pagaminama iki 10 tonų įvairių gaminių, kurių virš 50 rūšių. Sandėlyje laikoma apie 60 tonų krauti paruoštų karamelių, irisų bei dražė.
Pagrindinės gamybos žaliavos – cukrus bei gliukozės sirupas, pagal receptūras įdedama esencijų bei spalvos. Irisai gaminami iš natūralaus sutirštinto pieno su cukrumi.
Eksportuojama apie 30 proc. įmonės produkcijos – daugiausia į Latviją, Estiją, Vokietiją, Švediją, šiek tiek ir į JAV. Anksčiau bendradarbiauta ir su Japonija.
Pasak G. Lengvino, užsieniečių skonis nuo lietuvių šiek tiek skiriasi. Mūsų tautiečių jau nuo seno pamėgtos „Mėtinė”, „Raminančioji”, „Rūgštusis raugerškis” bei kitos karamelės vertinamos ir Europoje, tačiau, pavyzdžiui, karamelės su lakrica Lietuvos rinkai dar net negaminamos, nes vartotojams nepatinka.
Skiriasi ir japonų skonis. Tiesa, ne tiek dėl pačių karamelių, kiek dėl jų pakuotės. Anot G. Lengvino, japonams ypač svarbu, kad karamelė būtų kuo daugiau, net kelis kartus, supakuota. Lietuviai priešingai – nori, kad matytųsi bent produkto kamputis.
Giedrė Norvilaitė
„Vakarų ekspresas”