Gegužės 24 dieną Klaipėdos dramos teatro meno vadovui ir režisieriui, aktoriui ir pedagogui Povilui Gaidžiui sukanka 70 metų.
Ta proga birželio 2 dieną Muzikiniame teatre įvyks šventinis vakaras, kuriame bus pristatytas leidinys – apie šio iškilaus menininko kūrybines odisėjas.
Kaip iš tikrųjų jaučiatės, sulaukęs šios sukakties? Nešant talento kryžių, gal būta ir dramatiškų išgyvenimų?
Ta metų skuba priverčia susimąstyti. Kažkada labai laukiau penkiasdešimtmečio, nes atrodė, kad tada jau būsiu visavertis žmogus. O šiandien darosi truputį nejauku ir baisu, kai supranti, kad tau liko visai nebedaug. O tiek dar nepadaryta!
Linksmosios dienos ištirpo, betgi pragyventi metai praturtino ne vien darbais teatre, bet ir istoriniais įvykiais, teko išgyvent didžiulių epochos sukrėtimų. Gimęs 1937 metais, ne ką menu iš nepriklausomos Lietuvos laikų, bet prisimenu, kad pradžios mokyklos klasėje pavasarį kabojo Hitlerio portretas, rudenį – Stalino. Išgyvenau siaubingą karo, pokario atmosferą, savo tėvų skausmą dėl nutautinimo, nežmoniškos santvarkos, pagaliau – nenusakomą vėl atgautos Nepriklausomybės euforiją. Po to – vėl tam tikrų nusivylimų.
Vienas jūsų kolega mane įspėjo, jog ant jūsų kaktos dega lemputė: „Įžengti draudžiama”. Saugote savo sielos draustinį?
Mano liežuvis pakabintas, kad nelapatuotų. Nesu gražbylys, nelabai sklandžiai reiškiu mintis. Esu uždaras. Klausytojas gal esu geresnis. Ir draugų nelabai daug, ir tie patys daugiausia – žmonos. Tai lėmė teatro fanatizmas, gal ir pareigos, gal ir prigimtis. Vienišius aš.
Režisieriai tarsi priklauso represinei struktūrai, šie tironai ir demiurgai aktorių iškelia arba sužlugdo. Kokia buvo jūsų pozicija, ar gailitės kokio poelgio?
Oi, nežinau, kaip galiu apie save kalbėt? Neįmanoma visiems po lygiai išdalint vaidmenų; vienas vežimą patempia, kitas – šapą. Niekad aktoriui neįtiks nė vienas režisierius. Gal, gavęs gerą vaidmenį, jis tave kurį laiką gerbs, bet apsisukęs vėl sakys, kad tu negeras. Stengiuosi savo linijos laikytis, bet jei matau, kad sunkiai einasi, aš nusileidžiu; iki ribos. Paskui gailiuosi, kad be reikalo nusileidau, be reikalo nutylėjau, ėjau į kompromisą. Reikėjo būt griežtesniam, nes net nepastebi, kaip užlipa ant sprando. Bet aš nesu karingo būdo: pasikarščiuoju, net pasikaprizinu savotiškai, vaikiškai, pykčio pliūpsniai man greit praeina. Negaliu ilgą laiką save graužti.
Bet per šitiek metų teatre kai kurie aktoriai drauge su jumis pražilo…
Taip, vieni jau išėjo anapus, kiti suseno, visko būta, kaip kiekvienoje šeimynoje, bet jie degė gryna teatro dvasia, visi turim tą bacilą. Ir mes išlikom. Didmiesčių aktoriai labiau išsibarstę po televizijas, o mes vis kartu, varge ir džiaugsme. „Teatras teatre”: čia pat vienas kitą apkalbam, kiaulę pakišam, ir vėl – viena nedaloma esybė. Bet jei tik parodysi savo santykį, nemeilę, nepasitikėjimą, pyktį – gausi atkirtį. Sunku pamilt žmogų, pamilt aktorių. Stengiausi aš. Jie irgi elgėsi su manim kaip su tėvu.
Mano teatras buvo tarsi gilus, visa persmelkiantis Muncho „Šauksmas”. Dabar ant scenos visi klykia, draskosi kaip pamišėlių namuose. Ką gero, blogo matot jūs?
Dabar teatras linkęs daugiau į formos ieškojimus. Bet aš ne prieš, kad kylantys režisieriai ateina su savo visiškai neregėtais principais, nauju mąstymu. Tik truputėlį bijau naujos kultūros politikos, kai tas tikrasis, repertuarinis, idėjinis gerąja prasme, teatras palaipsniui išgujamas. Gal aš senamadiškas, bet mus dėstytojai A. Lunačiarskio teatro meno institute, Stanislavskio mokiniai, taip mokė: ką darytum, galvok, kam ir dėl ko darai. Dabar pasineriama į pramogą, pasilinksminimą, šou, o po ta tuštybe paslėpti pinigai, konkurencija.
Teatras – ruporas, supažindinantis žiūrovą su geriausia pasaulio literatūra, dramaturgija, pažangiausiomis mintimis. Ir padeda susigaudyt, susivokt gyvenime, savyje.
Ar uostamiestyje yra aktorių, turinčių tokių kūrėjo galių, kad žmonės eitų vien jų pažiūrėt?
Yra, yra. Bet tai Rusijos tradicija, ten aktorius – dievas, dievaitis. Pas mus nėra toks didelis aktoriaus kultas. Tų, kurių pas mus eina pažiūrėti, aš neičiau, – juokiasi.
Jautėt pagundą, įsimylėdavot gražias aktores? Ar jos fatališkos ir gyvenime?
Meilė – vienintelei žmonai, sūnui, teatrui. O pagundos… Stanislavskio bendražygė, dėstytoja profesorė Knebel, kuri mums atstojo mamą ir įlįsdavo į dūšią, nukirto: „Nepradėkit romanų teatre, nes pražūsit.” Ir tuo šventai patikėjau. Na, jei pradėčiau romanus, dievulėliau, kas būtų? Balaganas, suirutė, košė; kolektyvui amen. Grožis visur; matau gražią moterį, ir iškart save tramdau: na, negali būt tobula, turi būt joje ir kas negražu.
Peržengiau tabu, vedžiau aktorę, Eleną Gaigalaitę. Ir kaip visų stebima režisieriaus žmona ji buvo vargšė, nukentėjo, aš ją skriaudžiau. Turėdama tokius aktorinius duomenis, ji galėjo pasiekti daug daugiau, bet kartais tyčia atiduodavau, regis, jai sukurtą vaidmenį kitai.
Jūsų žmona – išskirtinė moteris.
Neišmatuosi, nepalyginsi su niekuo kitu. Meilė nėra išoriški dalykai: gražu – negražu. Mes charakteriais priešingybės; aš – „minkštesnis”, nusileidžiantis, ji – tvirta kaip uola, viską moka išgyvent ir mane tam tikrais momentais suvaldo, kad nepraskysčiau. Bet vis tiek ji tveria iki tam tikros ribos; jeigu jau pratrūko, verks visą dieną, nesustabdysi. Kita vertus, meilė yra pagarba ir pagalba vienas kitam. Tas jausmas toks stiprus, jog yra jame ir neapykanta, vėl perauganti į nuoširdžią bičiulystę, atlaidumą, supratimą. Tas jos pasiaukojimas – irgi meilė.
Užauginote tik vieną sūnų Žilviną, jis – muzikas. Kaip jautėsi jis „milžino paunksmėje” ar po Gaidžio sparnu?
Neslopinau jo, nenustelbiau. Tiesiog, žinot, teatre vaikai auga šiek tiek neprižiūrėti. Kur jį dėt, kai mes gastroliavome kaip čigonai? Visur jį tampėmės, vakarais jis sėdėjo teatre, ir šiandien mintinai moka spektaklio personažų tekstus. Man net pabosta, kai parodijuoja kai kurias garsenybes. Pastebėję, kad turi gabumų muzikai, „paleidom” jį iš teatro…
Atsimenu jūsų „Dramblį”, kur tyčiojotės iš atėjūnų chamizmo, ir „Mažvydą”, kai jį žiūrėję paaugliai pasijutome patriotai ligi kaulų smegenų. Ar statote tai dėl šlovės, pripažinimo, ar tai gyvybinis poreikis kurti?
Jeigu pakliūva pritrenkiama pjesė, jos mintys, veikėjų charakteriai neduoda nurimt – pabandysiu statyt. Kaifas – pats procesas. Nenoriu išskirt nė vieno pastatymo, nė vieno – neišsižadu, nors ne visi buvo aukštos prabos. Niekada nesakyk niekada; gal dar jų bus.
Kokia dramaturgija esate nėščias?
Aš nėščias savo aktorinio kurso studentais. Gal jis jau paskutinis. Į tuos vaikus įdėjau gal ir per daug jėgų, amato smarvės, meilės… Ir mano galvos skausmas, kad jie išeina į gyvenimą. Kas su jais bus? Paklius į siaubingą situaciją. Teatras griūva, irsta. Yra kalbų, kad teatro rekonstrukcija bus baigta 2018 metais. Tai dvylika metų – benamiai?
Dabar su senąja trupe važiuojam tai į Druskininkus, tai į Šakius, Mažeikius. Bijau, kad ta geroji, senoji gvardija subyrės. Bevelytų repetuot „po griūvančiu dangum”. Kultūros valdininkai reikalauja naikint etatus. Sakyčiau, teatro patriarchai naikinami jėga, fiziškai. Kaip gali išplėšti sielą?
Jūsų akyse – ašaros. Pabėkim iš teatro. Kas linksmesnio?
Nieko daugiau ir nėra: namai – teatras. Svajoju pasėdėt su meškere. Kaimynas atneša sliekų, tie ištrūkę šliaužioja šaldytuve, po balkoną, šeima barasi. Vakar sūnus porai valandų nuvežė į Dreverną – kad nors koks pliuškis būt užkibęs! Bet pasėdėjau… O šiaip esu pagavęs ir 8-ių, ir 10-ies kilogramų lydeką. Paleidau, man taip reikėjo…