Saulėtomis, šiltesnėmis gegužės dienomis Kuršmarės vis daugiau vilioja valtininkus įmerkti meškeres, žinoma, tikėtis ir laimikio.
Deja, matyt, dar ankstoka: neįšilęs vanduo diktuoja savo dėsnius: žuvys neaktyvios, masalo nepuola. Tuo įsitikino ir šių eilučių autorius, su patyrusių žvejų įgula išplaukęs į marias sekmadienį.
Kiaulės Nugarą pasiekėme greitai ir apie 15 val. užmetėme aštuonias dugnines. Vieta pažįstama, ne kartą patikrinta ir suteikusi malonumą. Oras neblogas: tiesa, saulė užtemdyta debesų, bet vėjas pučia iš pietvakarių, srovė teka iš marių.
Besišnekučiuojant prabėgo gera valanda, bet jokių rezultatų: nėra kibimo, net sliekų keisti nereikėtų, jei neišmirktų. Ką daryti? Kantriai sėdėti ir laukti ar migruoti. Amžinas klausimas žvejui tokiais atvejais.
Valties kapitonas siūlo keisti vietą (yra tokia taisyklė: žvejys turi ieškoti žuvies, o ne atvirkščiai). Kartais tokie sprendimai pasiteisina, o kartais ne.
Pakylame mariomis aukštyn. Bėga laikas, o meškerės ir čia ramios, lyg būtų į šulinį sumerktos.
Trečioje vietoje, nerijos pakrantėje, kur gylis apie 2,5 metro, tokie pat rezultatai. O meškeriota jau apie keturias valandas. Maloniai pasijutome, kai vienas įgulos narys pasigyrė: „Žiūrėkite, vyrai, mano masalu kažkas susidomėjo: jis apkramtytas”. Nieko sau: toks rezultatas po beveik keturių valandų „triūso”…
Aišku, kad šiandien nekimba. Jau ir 19 valanda. Grįžtame ten, kur pradėjome žvejybą. Nuleidome inkarą „po laidais”. Šį kartą pasiteisino. Pirmasis „sąskaitą atidarė” valties kapitonas (taip ir turi būti). Jam užkibo piršto ilgio grundulas. Žinoma, laimingajam paplojome, jį pasveikinome. Per likusias dvi valandas iki saulės (vakarop dangus buvo be debesų) pasislepiant į nerijos mišką, keturios dugninės (aštuoni kabliukai) ištraukė kelis ešeriukus, kuojas, grundulus. Laimikio buvo apie du kilogramai. Kukliai, tiesa? Bet pailsėjome, švariu oru pakvėpavome. Pamatėme vėl nutilusias, ramias marias, pajutome ant vandens vakaro alsavimą. Nepakartojami jausmai, kuriais tik žvejojantys mariose apdovanojami.
Ir dar vieną malonumą išgyvenome. Prisišaukėme pernykštį mūsų gerą pažįstamą ir bičiulį – vienišą gulbiną, kuriam anksčiau suteikėme vardą „Gulis”. Kodėl toks vardas? Mat paukštį mūsų įgulos narys Vasia prisiviliodavo kviesdamas: guli, guli, guli… Ir gulbinas, išgirdęs tą „kvietimą”, atplaukdavo prie valties. Taip buvo ir šį kartą. Greitai priartėjo Gulis prie mūsų, ištiesęs ilgą kaklą, laukė vaišių. Sočiai pavalgydinome gulbiną juoda ir balta duona. Atsidėkodamas, pavakarieniavęs jis dar paplaukiojo apie valtį ir išdidžiai nuplaukė prie Kiaulės Nugaros. Matėme, kaip jis ten prausėsi, panerdamas galvą į vandenį: reikia tokios procedūros prieš nakties miegą.
Praėjusios savaitės trečiadienį Valius mane „išviliojo” pameškerioti Smiltynėje netoli Senosios perkėlos. Sumetėme keturias dugnines (masalas – sliekai) prie pat kranto (gal 1,5 metro) ir stebime, kol suvirpės viršūnėlė. Tada suk ritę ir trauk grundulą. Šioje vietoje jie kažkodėl juodi. Ta žuvis godi ir agresyvi, griebia masalą rimtai ir tvirtai. Nuo kabliuko grundulas jau nenusipurtys. Prisigaudėme su Valiumi šio laimikio beveik po tris kilogramus. O žuvis skani, nedaug kaulų. Galima ir žuvienę virti, ir kepti.