Aplink drioksi tiek visokiausių skandalų, kad mieliems Lietuvos žmonėms nebeliko laiko atkreipti dėmesį į brangstantį benziną, netrukus labai smagiai pabrangsiančias dujas, ir pamedituoti apie tai, kas bus, kai dujos ir benzinas „pakurs” visas kitas kainas.
Pajamos neauga, kainos didėja, nepakeliant galvos į klientą dalijamos būsto paskolos veržia liemenį. Nors ekspertai pataria ruoštis nekilnojamojo turto išpardavimui (net kalbama apie tai, kad dabar pardavus būstą, po metų tokį patį galėsi nusipirkti gerokai pigiau ir turėti gražaus pelno), būsto paklausa nemažėja.
Tas jaunimėlis, kuris dabar nedrebančiomis rankomis skolinasi ne mažiau kaip po ketvirtį milijono, kad atiduotų jį už neįrengtą naujos statybos „chruščiovkę”, regis, nieko nepasimokė iš savo tėvelių, prašvilpusių savo santaupas pas Gintarą Petriką, „sekundėse” ir kitose „kvailių lauko” vietose. O juk antstoliai, pažvalinti prognozių apie krizę nekilnojamojo turto rinkoje, kuri prasidėsianti po kelių (na, daugiausiai keliolikos) mėnesių, jau mokosi atmintinai tą Civilinio kodekso straipsnį, kuris leis jiems iškeldinti šeimas iš jų paskutinio būsto jau tada, kai tos kreditoriams įsiskolins daugiau nei 3000 litų.
Kokie niekai! Nereikia kelti panikos. Lietuviams visuomet būdavo smagiau, kai krizė kaldavo per jų pakaušius staiga ir netikėtai. O šita krizė šliaužia koja už kojos – „eldėdėpistiškai” („žingsnis po žingsnio” – toks buvo dabartinio premjero partijos šūkis nepriklausomybės pradžioje) ir kol kas keičia tik šaldytuvo turinį.
Taigi kol dar antstoliai neveja nuo sofos, kodėl mums vakarienės su jautienos kepsniu taikiai nepakeitus į lėkštę makaronų su mėsos kvapo padažu ir neįsijungus vakaro žinių? Juk ten Artūras Zuokas vaidiną „stiprų lyderį”, o Antanas „Napoleonas” Valionis, padedamas savo patarėjos (tos pačios, kuri kadaise treniravosi aiškindama Valdo Adamkaus mintis, kurių tas niekada nebuvo garsiai išsakęs), pūkščia raitydamas trijų pirštų kombinaciją iš Kazimiros Prunskienės atsiprašymui skirtų žodžių. Per žinias, laimei, apie tai, kas svarbiausia – apie pinigus tautos kišenėse – niekas nešneka.
Nešneka apie ją nei „stiprus lyderis”, nei jo silpnesni kolegos. Jie tik santūriai džiūgauja 7 procentų ekonomikos augimu, kurį ekspertai vadina burbulu, ir laukia, kada jis sprogs. „Stiprus lyderis” turi rimtą alibi. Kaip ir daugelio statybos verslų paslaugus „abonentas”, jis, manau, yra suinteresuotas kad tas burbulas sprogtų būdamas kuo storesnis per pusiaują, nes nuo jo pločio priklauso jo visų „abonentų” dividendai.
Premjeras Algirdas Brazauskas, nors vis pusbalsiu pranešantis, jog iki rinkimų pasitrauksiąs iš posto, irgi negali sąžiningai įspėti piliečių dėl jiems gresiančių nemalonumų, nes jo žmona tik visai neseniai gavo A. Zuoko leidimą gyvenamojo namo statybai. Kol ponia Kristina neišparduos skubiai statomų apartamentų, tol jos Algirdas bus priverstas laikyti liežuvį už dantų, kad nesugadintų rinkos ir nesumažintų pelno. O dar tas „Mažeikių naftos” pardavimas…
Vieninteliam Viktorui Uspaskichui, kaip laisvam politikos šauliui ir kaip ekonomistui, kurio kvalifikaciją liudija daugelis to paties diplomo variantų, niekas nekliudo įspėti savo rinkėjus. Bet, geriau įsižiūrėjus, ir jam nevalia! Jei tik Darbo partijos lyderis išsižios, elgsis nedrausmingai ir nesudrausmins savo partiečių, tai „Mažeikių naftos” pardavimo sandoris gali apsieiti ir be jo. Be to, darbiečiams krizė politiškai apsimoka labiau nei ekonomikos kilimas ar stabilumas…
Taigi nėra kam pašnekinti lietuvių apie jų prastėjančius piniginius reikalus, dėl to kompensuojant būsimus nuostolius jie yra linksminami politiniais farsais. Tegul pasilinksmina prieš prasidedant ritimuisi nuokalnėn.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”
rašo. To septynių procentųaugimo ir aš nepajutau, nors užmužk.