Sostinės „Maldžio” galerijoje pristatytas Šiaurės Lietuvos menininko, Šiaulių miesto įžymybės Antano Krištopaičio akvarelių albumas „Lietuvos malūnai”
Jei Karaliaučius turėjo Immanuelį Kantą, pagal kurio punktualius pasivaikščiojimus miestiečiai nustatydavo laikrodžius, tai Šiauliai turi savo žmogų-legendą, kurio pasirodymas dirbtuvėje už mažo langelio žymi dar vieną darbo dieną Saulės mieste. Galbūt Antano Krištopaičio darbu niekas savo laiko nematuoja, tačiau miesto balandžiams meistro atvangos metas – šventa valanda. Baigusį darbus ir žengusį pro duris menininką apsupa plasnojančių ir tarsi jį saugančių skrajūnų pulkai…
Miesto legenda
Šiauliai turi ne tik balandininką. A.Krištopaitis – unikali asmenybė, išskleidusi akvarelininko, tapytojo, kolekcininko ir meninio dokumentininko talentus. Jis gimė Šiaulių apskrities Valdomų kaime 1921 metais. Nuo pat vaikystės daug dirbo ir, kaip pats pasakoja, su bendraamžiais susitikdavo tik kartą savaitėje, šeštadienį per gegužinę. O šiokiomis dienomis laisvą minutę vis žiūrėdavęs į kaimyno Bašio malūną ir klausydavęsis jo girgždesio bei ūžimo, aidinčio net už kelių kilometrų. „Kai grįždamas namo tolyje pamatydavau malūno sparnus, eisena lengvesnė tapdavo, rodos, tie sparnai mane patį nešdavo”, – prisiminė devintą dešimtį įpusėjusi legendinė Šiaulių miesto asmenybė.
Grįžo po daugelio metų
Politinės krašto permainos atnešė didelių ir skaudžių pokyčių jaunuolio gyvenime. Jis buvo išvežtas į sovietinius lagerius, etapais gabentas vis gilyn į Sibirą. A.Krištopaitis pateko tarp pirmųjų Lietuvos tremtinių, deportuotų iš tėvynės dar 1940 metais. Po daugelio metų grįžęs į tėviškę leidosi aplankyti savo jaunystės vietų. „Dairiaus dairiaus, ir vis man kažko trūko. Staiga susivokiau, kad nebėra Bašio malūno”, – pasakojo akvarelininkas apie pirmąjį apsilankymą gimtajame krašte. Kai beveik po dvidešimties metų Antanas visam laikui apsigyveno tėvynėje, pašaukimas, talentas ir pareiga liepė jam keliauti po visą Šiaurės Lietuvą ir vatmano lape lieti malūnus – stovinčius, griūvančius ar jau visai griuvėsiais virtusius. Čia privalu įterpti A.Krištopaitį buvus Petro Aleksandravičiaus, Vilniaus Dailės akademijos profesoriaus, mokiniu. Lyg Aleksandro Solženicyno romane minimas dailininkas, tapęs „išeinančią Rusiją”, A.Krištopaitis savo ruožtu ėmėsi nykstančios tėviškės objektų ir pavadino tai nuėjusios Lietuvos fiksavimu. „Man malūnai yra savotiški portretai – nuėjusios Lietuvos portretai”, – sakė šiaurės krašto dokumentininkas. Šiandien jo liejiniai tapo solidžia knyga, albumu.
Liejo ne tik malūnus
Anot menotyrininko Vytenio Rimkaus, malūnai buvo tik vienas iš daugelio A.Krištopaičio akvarelių objektų. Sovietiniais laikais jis liejo ir miestelių, gyvenviečių bažnyčias (apie 400 lakštų), tada keistai vadintas kulto statiniais, lietuvybės simbolius ąžuolus. Studijavo praeities medžiagą, skaitė rankraščius ir liejo istorinių Lietuvos asmenybių portretus. Beje, portretais išgarsino ir „Laiptų” galeriją Šiauliuose. Tiksliau, autoportretais, kuriuos parodžiusi galerija pateko į lietuviškąją rekordų knygą kaip gausiausią tokio pobūdžio parodą surengusi meno erdvė.
Premjero patarėjas Vilius Kavaliauskas nuo ministro pirmininko Gedimino Kirkilo įteikė maestro vardinį „cibulį” – šveicarišką laikrodį. Be to, perdavė gamintojų prašymą tausoti firmos vardą ir bent kartą per penkiasdešimt metų jo mechanizmą išvalyti. Kitas žymus lietuvių kolekcininkas Algimantas Miškinis pagyrė A.Krištopaičio atvirukų rinkinį, kuriame – dailės kūriniai. Jis sakė, kad kiekvienas egzempliorius dabar vertas didžiulių pinigų.