Klaipėdiečiai Reda ir Darius, susivilioję pigiais bilietais ir nuskridę iki Barselonos, išsinuomojo ten automobilį „Ford Focus” ir leidosi į kelionę per visą Ispaniją – iki Gibraltaro sąsiaurio.
Labiausiai keliautojus sužavėjo tai, jog bemaž kiekvieną šios šalies miestelį, įkurtą dar prieš Kristaus amžių, puošia senovinės pilys prie Viduržemio jūros, ir maurų, ateivių iš Afrikos, įstabus architektūrinis palikimas.
Nakvynė pas pankus
„Nakvynės ieškojomės internetu, ir ją pavykdavo susirasti viso labo už 20 eurų vienam žmogui. Visą kelią masino turtingi, gyvomis jūros gėrybėmis knibždantys turgūs, tačiau nė viename viešbutyje nebuvo virtuvėlės pasigaminti valgiui, tad liko tik spoksoti ir seilę varvinti. Dvi paras mitome vien mandarinais, nes jų skonis – neapsakomas, – pasakojo Darius. – Pajutome senojo romėnų miesto Tarragono didybę, nuo karščių atsigavome laukinės gamtos draustinyje Delta de L Ebre, ir tą pačią dieną jau mėgavomės Peniscola – archaišku miestu – tvirtove su iš trijų pusių jūros apsupta pilimi. Mūsų kelias driekėsi pro apelsinmedžių giraites, vynuogynus, baltus miestelius, apsuptus žalių kalnų. Ir netgi pro požeminės upės išraustus urvus Coves de Sant Josep. Ir tuomet nakvynę radome Benicarlo miestelyje, pas du senstelėjusius pankus – olandą rokerį Gy ir jo moteriškę belgę Elly. Jie laiko kaimenę šunų, tačiau yra eruditai ir nemažai žino apie Lietuvą.”
Andalūzijos uolos
„Reikia pasakyti, kad lietuvaičių Ispanijoje užgyventi namai – pritrenkiantys, – tęsia įspūdžius Darius, – apsupti kalnų ir apelsinmedžių, kuriuose čiauška gausybė paukščių. Prie tautiečių namų, kuriuose viešėjome, yra viena įdomiausių Costa Blanca vietų – stati ir gėlytėm apkibusi 332 m kalkakmenio uola. Granadoje, Andalūzijos širdyje, išvydome milžiniškus rūmus – tarsi iš rytietiškos pasakos. Mieste matėme daugybę išsičiustijusių vestuvininkų, mergvakario pulką; nuotaka jojo ant asilo. Atrodo, visi ten valgo omarus, pomidorų salotas ir paelją (gausingi užkandžiai prie alaus) su jūros gėrybėmis. Nukakę į Andalūzijos sostinę Seviliją, aplankėme koridą. Žmonės čia plūsta kaip į atlaidus, damos – su vėduoklėmis. Matadorų ritualai gal ir „turbo”, bet jautukų agonija nežavi…”
Piečiausiame taške
Jerez de la Fronteroje, Gibraltaro krašte, pakrantę plaka Atlanto vandenyno bangos. Jaukūs pajūrio miesteliai – burlentininkų rojus… Šiais vėjo žirgais paskrajojo ir Reda su Dariumi. Na, o iš piečiausio Europos kampelio, Tarifos, keliauninkai galėjo pamojuoti juodaodžiams marokiečiams – ant uolų kitoje Gibraltaro sąsiaurio pusėje. Dar jie aplankė labai gražų Alcornocales gamtos parką – žalią, kalnuotą, su dideliu ežeru ir palmėmis. Ir atšventė kelionės pabaigą, skanaudami nepakartojamo skonio ispanišką vyną…