JAV, Viskonsino valstijoje, už 40 kilometrų nuo jos sostinės Madisono, yra Roko ežeras. Jo ilgis – 8, o plotis – apie 4 kilometrus. Ant kranto įsikūręs mažas miestelis Leik Milsas, kuris praėjusio šimtmečio septintąjį dešimtmetį patraukė mokslininkų bei pasaulio visuomenės dėmesį. Čia keliavo įvairių šalių archeologai pažiūrėti radinio ežero dugne.
Atradimas
1967 metų liepos 30 dieną į Leik Milsą atvyko sportininkų – akvalangininkų komanda, susidedanti iš 7 žmonių. Jaunuoliai turėjo patikrinti gandus apie ežero dugne neva esančius kažkokius statinius.
Ant ežero kranto susirinko kone visi miestelio gyventojai, nepaprastai susidomėję, ką ežere ras akvalangininkai.
Sportininkai apsirengė narų kostiumus ir su akvalangais vienas po kito paniro į ežero gelmes.Ten jie užtruko gana ilgai, ieškojo, bet nieko įdomaus nerado. Pagaliau ekspedicijos vadovas įsakė nutraukti paieškas.
Tačiau nardymo instruktorius botanikas Džonas Kenedis iš Lombardo (Ilinojaus valstija) kiek užtruko, pamatęs ežero dugne keistą kalvą su tiesiomis viršutinėmis briaunomis. Jis nuplaukė išilgai jos, rankomis apčiupinėdamas viršutinį kraštą. Netrukus Džonas įsitikino, jog povandeninės kalvos viršus baigiasi lygia horizontalia aikštele!
Iš kitos pusės sportininkas pamatė nuožulnią sieną. Jis nusprendė, jog to objekto skersinis pjūvis sudarytų ištęstos trapecijos formą.
Abejonių nebuvo: prieš akvalangininko akis stovėjo žmogaus rankų statyta, jo nuomone, gal 12 metrų ilgio ir apie 6 metrų pločio piramidė!
Atradėjas suprato atskleidęs nuo seno gyvavusią legendą, jog Roko ežeras slepia svarbius žmonijos istorijos faktus, kuriais iki tol niekas nenorėjo tikėti.
Apšauktas melagiu
Žinia, kad Roko ežere aptikta povandeninė piramidė, pasiekė Milvokio kraštotyros muziejaus darbuotojus. Jie greitai subūrė savo akvalangininkų komandą, vadovaujamą Lomo Meriklomo, ir nuskubėjo tikrinti šio fakto. Net 4 dienas grupė apžiūrinėjo ežero dugną, bet nieko neaptiko.
1968 metais Čikagoje vykusiame simpoziume Meriklomas paskelbė: „Mes daug laiko praleidome ežero dugne, apklausėme dešimtis vietos gyventojų, bet nieko negalėjome rasti.”
Kadangi Kenedis liudininkų neturėjo, jis buvo palaikytas siekiančiu išgarsėti melagiu.
Už tai, kad buvo apgintas jo geras vardas mokslo pasaulyje ir visuomenės akyse, , DžonasKenedis turi būti dėkingas Maikui Kuckai iš Čikagos, vadovavusiam grupei Roko ežero tyrinėtojų 1968 metais.
10 Kuckos ekspedicijos narų, pasidaliję žvalgomą plotą, metras po metro apieškojo ežero dugną. Ir tyrinėtojus lydėjo sėkmė! Iš karto net trys narai aptiko kalvą su plokštuma, iškilusia virš dugno apie 4 metrus. Niekas neabejojo, jog tai žmogaus rankų darbo statinys. Patikslinus jo dydį, nustatyta, kad jis yra 20 metrų ilgio ir 10 metrų pločio. Jo kraštai ėjo tiesiomis linijomis.
Ir koks buvo narų nustebimas, kai po kelių minučių jų draugai aptiko kitą tokią kalvą! Ji skyrėsi tik tuo, kad buvo kvadratinės formos.
Abi piramidės stovėjo 12 metrų gylyje.
Istorija
Pirmosios žinios apie Roko ežere esančius statinius pasklido praėjusio amžiaus pradžioje. Apie juos pranešė broliai Klodas ir Li Vilsonai, kurie, medžiodami antis, neva matę po vandeniu kažkokio akmeninio statinio viršų. Tais metais nusekusio ežero paviršius buvo nusileidęs apie du metrus. Vilsonai sakėsi net pastuksenę to statinio viršų irklais.
Vėliau Klodas Vilsonas tapo Leik Milso miestelio meru. Jis iki mirties tvirtai tikėjo, kad ežere yra „paskendusi piramidė”.
1936 metų balandžio 11 dieną Leik Milso dantų gydytojas Eajetas Morganas pamatė piramidę iš atviro savo biplano kabinos lango. Tą dieną vanduo ežere buvo toks pat skaidrus, kaip oras. Morganas tada įžiūrėjo net tris piramides!
Roko ežero paslaptimi 1937 metais labai susidomėjo povandeninio nardymo pasaulio čempionas Maksas Noelis. Jis gana greitai atrado vieną piramidę. Ji buvo apie 10 metrų aukščio, perpjauto kūgio formos, apačioje – 5,5 metro, o viršuje – 1 metro kraštinių ilgio. Žalsvos spalvos statinys , pasak Noelio, buvo sumūrytas iš lygių akmenų.
Mokslininkai spėja, jog piramidės buvo pastatytos dar tada, kai čia nebuvo ežero. Bet… geologiniai duomenys liudija, jog Roko ežeras yra ledyninės kilmės, t.y. – susidaręs daugiau nei prieš 10 tūkstančių metų. Tad nejaugi jau tais laikais čia gyvenę žmonės sugebėjo statyti tokius statinius?
Titikakos ežero paslaptis
Nuo senų laikų mokslininkams neduoda ramybės Tuanako miesto Andų kalnuose griuvėsiai, esantys ant Titikakos ežero kranto (Pietų Amerika). Svarbiausia, kad šis ežeras yra 3800 metrų aukščiau jūros lygio, už 322 kilometrų nuo Ramiojo vandenyno. Tačiau jame yra išlikusi jūrų laivų prieplauka. Maža to, ežere veisiasi Ramiojo vandenyno gyventojai – jūrų ežiai, o vanduo pietinėje ežero dalyje iki šiol sūrus.
Mokslininkai spėlioja: kiek tūkstantmečių praėjo nuo to laiko, kai šis ežeras buvo Ramiojo vandenyno įlanka, į kurią atplaukdavo jūrų laivai.
Lenkų kilmės Bolivijos gyventojas A. Poznanskis beveik visą gyvenimą praleido šiame krašte. Jis parašė knygą „Tuanako – žmonijos lopšys”, kurioje išsakoma nuomonė, jog šio miesto griuvėsiams – 17 tūkstančių metų. Ant šio miesto akmeninių vartų iškaltas keistas kalendorius, rodantis, jog metai turi … 290 dienų! Taigi išeitų, kad para tais laikais tęsėsi daugiau nei 30 valandų.
Povandeniniai tyrinėjimai Titikakos ežere buvo pradėti 1955 metais. O 1960-aisiais Argentinos povandeninio plaukiojimo federacija paskelbė, kad akvalangininkai ežero dugne aptiko visą architektūros ansamblį. Ten rastas akmens plytomis labai tobulai išklotas grindinys, kitoje vietoje, atsirėmusi į akmeninių blokų pamatus, stovėjo žmogaus aukščio sienos liekana.
Vienas tyrinėtojas žurnalistams sakė: „Mes radome šventyklas ir nežinia kur vedančius akmeninius kelius. Matėme ir vandens augmenija apaugusius laiptus, vedančius į ežero gelmę”.
1968 metais prie Titikakos ežero atvyko garsiojo vandenynų tyrinėtojo Žako Ivo Kusto ekspedicija. Narai atsivežė daug visokių prietaisų, du povandeninius aparatus. Ekspedicija patvirtino argentiniečių atradimus.
Pasak seno padavimo, vietinių inkų gentys, slėpdamos nuo ispanų, Titikakos ežere paskandino didžiulius turtus. Tarp jų galbūt guli ir kelias tonas sveriantis auksinis diskas, ant kurio surašyta seniausia Amerikos istorija.
Tačiau tų inkų turtų Kusto ekspedicijai nebuvo lemta rasti. Mat Titikakos ežeras – net 180 kilometrų ilgio, jo plotis (plačiausioje vietoje) siekia 60 kilometrų, o gylis – apie 300 metrų.