Barselonoje, Katalonijos sostinėje, kurios namų balkonus puošia apelsinmedžiai ir tautinės vėliavos, pakrantes skalauja Viduržemio jūra, o viduramžių gotikos pastatų ir bažnyčių muziejus po atviru dangumi vilioja viso pasaulio piligrimus, klaipėdietis Ramūnas viešėjo vos keturias dienas. Tačiau spėjo pajusti šio jaudinančio milžino bulvarų, aikščių ir koridos žavesį.
Šimtmečius gajos tradicijos
Kas traukia keliautoją į šį Ispanijos miestą? Genialaus architekto Antonio Gaudi įstabios juvelyriškos katedros, iki ryto šėlstančio miesto pagundos ar garsių meno galerijų gausa, Monserat vienuolynas ant uolų, šviesos muzika skambantys fontanai, o gal neprilygstama ispanų virtuvė? Turbūt visuma. „Toks įspūdis, kad ispanai nuolatos ką nors švenčia. Jie turi daugiausia laisvadienių pasaulyje, nes, ko gero, mini visų šventųjų gimimo dienas. Telieka prisijungti prie džiūgaujančios, pramogaujančios minios. Man teko pirmadienį dalyvauti Šv. Jurgio misterijoje, kai aikštėse vyko mišios ir knygų mugės” – pasakojo Ramūnas.
„Iš tiesų įspūdinga Sagrada Familia katedra, statyta pagal Gaudi projektą ištisą šimtmetį – su dvylika bokštų kaip dvylika apaštalų, iki šiol nebaigta, paramstyta pastoliais, primena pasakišką kregždžių lizdą. Kad pasikeltum į baisingas aukštybes ir iš ten apžvelgtum miestą, tenka laukti valandų valandas. Stebina tai, jog ir šiuolaikinės architektūros pastatai – netikėčiausių spalvų ir fantastiškiausių pavidalų. Vis dėlto man didžiausią įspūdį paliko korida, pradedant drastiškomis žaliųjų akcijomis, ginančiomis gyvūnų teises. Bet kokiu atveju koridos žiūrovams tai didžiulė fiesta, į kurią jie renkasi pasipuošę sukniomis ir skrybėlėmis. Gailėjausi nepasiėmęs filmavimo kameros, nes matadoras su skraiste tarsi šoka baletą, užmušinėdamas bulių. Bet ten nėra kankinimo, matadoras pribaigia gyvulį, pataikęs ietimi jam tiesiai į širdį.”
Jachtos ir moterys
Puikiai sutvarkytas transportas, o metro gali nusigauti į atkampiausią miesto kertelę. Beje, šiukšles visi meta tiesiog ant grindinio, bet išaušus rytui – gatvės it krištolas. Ramūnui krito į akį, kad aikštėmis vaikšto būriai vaikinukų, susitvėrusių rankomis, porelės ne bučiuojasi, o ryte ryja vienas kitą, vakarais bulvare neįžūliai siūlosi jaunutės juodaodės kurtizanės, o padorus miestelėnas nesibodi prisėsti krantinėje prie valkatos ir sulošti su juo šachmatais. Nieko nestebina nuogas vyras, avintis tik batus, vingiuojantis gatvėmis. Uosteliuose, kur vanduo toks perregimas, jog matai kiekvieną žaidžiančių didelių žuvų šerį, stoviniuoja prabangios jachtos, dydžio kaip trys mūsų „Meridianai”.
Ramūnui patiko aibė senamiestyje išsibarsčiusių madingų parduotuvėlių, juvelyrikos ir antikvarinių knygų krautuvėlių, gurmaniškų šviežių jūros gėrybių barų. Žuvys išgriebiamos tiesiai iš akvariumų. Tačiau nustebino tai, kad lietuvių grupę iš vienos kavinių išprašė, kai šie pabandė užsisakyt tik alaus ir vyno troškuliui numaldyti. O alus ir alyvuogės ten – ypatingo skonio. Daug restoranų su atsiveriančia miesto panorama, nors šį apžvelgti galima ir keliantis funikulieriumi. Moterys, beje, gal ir nėra itin išvaizdžios, nes dauguma kataloniečių puikuojasi rubensiškomis formomis. Beje, dienos metu šios ryškiai nesidažo ir nemasina vyrų seksualia apranga. Aistra trykšta iš akių ir atspindi gaivališką temperamentą. Bulvaruose nuolat skamba gatvės muzikantų atliekama simfonija, gyvos skulptūros – Šiuolaikiški pastatai išgaubti ir išlankstyti, kiek leido architekto fantazija legendiniai personažai tarsi seka šalies istoriją.
Taiku, saugu ir jauku
Barselonoje įrengtas milžiniškas oro uostas, kuriame daug vaikščioti netenka, nes visur veža eskalatoriai, pilna informacijos centrų, gatvėse malasi tūkstančiai dviratininkų ir motociklininkų. Miesto parkai – tarsi „Žiedų valdovo” šalis, pilni egzotiškiausių augalų ir labirintų. Beje, vieną gražiausių parkų Gaudi projektavo kaip miesto kvartalą, tačiau nebaigė, ir jis buvo paverstas poilsio oaze. Turčių rajonai moja palmėmis ir akį veria prabanga. „Policijos, raitos ar pėsčios, didmiesčio gatvėse labai mažai, tačiau kad ir kokiu paros metu vaikščiotum, jautiesi visiškai saugus. Policija daugiausia stebi, kad nesusidarytų automobilių grūstys. Buvome ir prie erdvios Ispanijos karaliaus rezidencijos – vakare ji apšviesta, kaip ir šokantys bei dainuojantys fontanai. Pajutau, kad mieste pilna gero jaudulio. Kiemų prie namų nėra, bet vaikai žaidžia specialiai jiems įrengtose aptvertose žaidimų aikštelėse, dažniausiai prižiūrimi senyvo amžiaus žmonių. Šunys gatvėse vaikšto romūs kaip matronos, be antsnukių ir pavadžių, turbūt persisunkę geraširdžių, svetingų savo šeimininkų dvasia…” – juokėsi pokalbininkas.