Bergenas – vartai į Norvegijos fiordus

Norvegija gali pasigirti ir žaliuojančiais slėniais, ir užpustytomis kalnų viršūnėmis. Geologiniai procesai, kaip žemės iškilimas, ledynmetis, sukūrė nepaprastą šalies reljefą. Gilūs fiordai išraižė kalnuotą pakrantę, ir krištolinis vanduo teka gilyn į žemyną, pasiekdamas miestelius ir gyvenvietes.

Šalį supa daugiau nei 75000 salų ir salelių, sudarydamos įlankas ir puikius jūrinius kelius keltams, žvejybos laivams.

Labiausiai nutolusiame į šiaurę Norvegijos taške taip pat įmanoma gyventi dėl šildomojo efekto, kurį sudaro įlankos srovė.

Septynių valandų kelionė traukiniu iš Oslo į Bergeną (iš rytinės į vakarinę Norvegijos dalį) buvo tarsi kelionė per 4 metų laikus. Žaliuojančius kalnus, sraunias upes ir krioklius keitė sniegas ir užpustyti nameliai.

Oslas mums pasirodė komercinis miestas, todėl ilgiau jame neužtrukome ir traukėme į kalnuotąją šalies dalį.

Daugybė tunelių – tai vienintelis susisiekimo būdas daugeliui bendruomenių, įsikūrusių kalnų papėdėse.

Čia, ypač derlingose žemėse, vietiniai užsiima daržovių ir vaisių auginimu. Aukštumose, kur kalnus dengia storas sniego sluoksnis, galima rasti slidinėjimo rojų. Didelėmis kuprinėmis ir slidėmis „ginkluotos” draugų kompanijos šturmavo mūsų traukinį.

Sakoma, kad norvegai jau gimsta su slidėmis, nes turint tokius puikius kalnus būtų neleistina atsisakyti malonumo slidinėti. Net birželį rengiamas slidinėjimo su šortais festivalis.

Bergenas – tai vartai į Norvegijos fiordus. Didelis miestas, išsaugojęs mažo miestelio sielą. Mediniai namai, ne kartą nusiaubti gaisro, tačiau vėl restauruoti, pavirtę restoranais ir menininkų centrais.

Draugai norvegai rekomendavo būtinai aplankyti žuvų turgų, kuriuo Bergenas garsėja.

Pačiame miesto centre, prieplaukoje, akys raibsta nuo gausybės krevečių, langustų, krabų, omarų, lašišų. Neatsilaikėme ir vietoj tradicinių pietų tą dieną valgėme tik šviežias jūros gėrybes. Pardavėjai čia pat siūlėsi padaryti sumuštinį su sūdyta lašiša ar tiesiog šaukšteliu iškabinti krabo kiaute paruoštą krabo mėsą.

O mes parsinešėme namo karališko ir akmens krabo žnyplių bei langustų ir praleidome vakarą juos gliaudydami. Rezultatas neapvylė – mėsytė tokia švelni ir maistinga. Trūko tik gero balto vyno.

Daugiau nei penkiasdešimt procentų norvegų išsiruošia į žvejybą vieną ar daugiau kartų per metus. Tai daugiau nei kurioje kitoje pasaulio šalyje. Taip yra todėl, kad gėlavandenių ir jūrinių žuvų čia labai gausu.

Iš viso suskaičiuota 230 jūrinių žuvų rūšių ir 40 gėlavandenių. Galima pabandyti pačiam pasigauti karališkųjų krabų, tačiau tada tektų traukti labiau į šiaurę, beveik prie pat Rusijos sienos, kur jie ir veisiasi. Šiaurinėje Norvegijos dalyje rengiami ir banginių safariai.

Laivu plaukdami galite pamatyti delfinų, ruonių bei kelių rūšių banginių. Bet tai jau kitos kelionės tema.

Septyni kalnai, supantys Bergeną, padeda turistams pažvelgti į 937 metus turintį miestą iš aukštybių.

Pasinaudojome funikulieriumi ir pasikėlėme į Ulrikeno kalno viršūnę, kuri stūkso 642 m aukštyje virš jūros lygio. Tai aukščiausias kalnas iš visų septynių.

Tie, kurie pasitiki savo stiprybe, gali kopti į kalną pėsčiomis. Iš pavargusių veidų buvo matyti, kad tai ne taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Kelionę sunkina ir pučiantis šiaurinis vėjas.

Bergenas garsus ir tuo, kad jame savo namus turėjo kompozitorius Edvardas Grygas. Namas, kuriame jis gyveno kartu su žmona Nina, dar vadinamas trolių kalnu (Troldhaugen), kur, pasak legendos, kadaise buvo įsikūrę troliai.

Kompozitorius čia gyveno 22 metus iki pat savo mirties. Šiandien namas yra išlikęs toks, koks jis buvo 1907 metais, pastatytas pagal Norvegijos tradicijas. Išlikęs ir E.Grygui priklausęs Steinway fortepijonas, kurį kompozitorius gavo dovanų per savo sidabrines vestuvių metines. 200 vietų salėje ir dabar vyksta koncertai. Sutuoktinių poros kapas yra paslėptas uoloje, atsisukusioje į ežerą.

Akį traukia gotikinė ceremonijų salė „Hakonsgallen”, pastatyta karaliaus Hakono Hakonsono sūnaus karūnavimo ir vestuvių proga 1261 metais.

Pastatyta iš vietinio akmens salė buvo sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą ir po restauravimo tapo vieta, kur dabar vyksta pagrindiniai miesto renginiai. Kadaise ceremonijų salė buvo viršutiniame aukšte, o viduriniuose aukštuose buvo gyvenama ir dirbama. Rūsiuose buvo įrengti sandėliai.

Tris pavasario mėnesius, kiekvieną šeštadienį per visą Bergeną pražygiuoja „Buekorps” kariauna su daugybe būgnų. Ši eisena sutraukia daug žiūrovų, tarp kurių – tiek turistai, tiek vietiniai. Ir mes susidomėję stebėjome jaunų berniukų uniformas, gausybę vėliavų ir ritmišką būgnų mušimą.

Pasidomėjome kam visa ši iškilminga eisena skirta. Pasirodo, tradicija tęsiasi jau pusantro amžiaus. Dauguma Norvegijos miestų, tarp jų ir Bergenas, turėjo Pilietinę apsaugą, sudarytą iš civilių žmonių, krizėms suvaldyti.

Miesto Pilietinė apsauga kas savaitę rengdavo pratybas žygiuodama miesto gatvėmis. Vėliau jauni berniukai, imituodami tėvus, žaisdami militaristinius žaidimus, susibūrė į „Buekorps” organizaciją, kokia ji išliko iki šių dienų.

Berniukai išsirinko savo lyderius iš stipriausių, populiariausių ir vyriausių, kurie ir tapo vadais su visomis privilegijomis, kaip tikroje kariuomenėje. Iš visų Norvegijos miestų šią tradiciją išsaugojo tik Bergenas. 9 – 12 metų berniukai žygiuoja apsiginklavę, nešini vėliavomis ir būgnais, klausydami vadų komandų. Žinoma, šiais laikais „Buekorps” organizacija turi ir kitą prasmę. Suformuotų futbolo komandų rungtynės, ekskursijos, susitikimai, vidinio laikraščio leidyba – visa tai įeina į organizacijos veiklą. Ypatingomis progomis prie jaunėlių prisijungia ir veteranai, kurie žygiuoja kartu ir taip sudaro dar įspūdingesnę eiseną.

Dar visai neseniai grįžę iš Prancūzijos, Norvegijoje susidarėmė įspūdį, kad vietiniai niekada niekur neskuba. Visada ramybę skleidžiantį norvegą pamatysite ir pirkdami traukinio bilietą stotyje, ir viešbučio priimamajame, ir miesto gatvėje. Galbūt tai šiaurietiškas temperamentas, o gal žmonės, gyvendami vienoje iš turtingiausių Europos šalių, tiesiog jaučia visišką gyvenimo pilnatvę.