Švepelių gyventojai bijo būti uždaryti į blokines dėžutes

1996 metais Švepelių kaimas virto Klaipėdos dalimi – atskiru gyvenamuoju rajonu, nors čia – vos trejetas sodybų. Tiesa, vienoje iš jų gyvena net septynios šeimos.

Į švepeliškių, kaip ir į netoliese esančių Lypkių gyventojų, žemes ateina Laisvoji ekonominė zona.

„Mieste – kalėjimas”

Gyventojai prisimena, kad Švepelių kaimas buvo didesnis nei dabar – namai stovėjo iki pat Šilutės plento. „Čia toks Žvinklys gyveno, Paugai, Juškėnas… Kur čia neprisiminsi?.. – vardijo ponia Sofija. – Statė gamyklas, nugriovė ir namus.”

„Čia toks „bagotyrius” Švepelis buvo, o prie dvaro kaimas įsikūręs”, – tikino moteris.

Kai Švepeliai buvo prijungti prie Klaipėdos, kaimas virto Lypkių gatve. Ponia Sofija dėl to net į Savivaldybę kreipėsi.

„Kodėl turėjo Lypkių gatvę padaryti, jei čia Švepeliai yra buvę? Čia turėjo būti Švepelių gatvė, kad nebūtų užmirštas tas pavadinimas. Man tai labai gaila, juk čia protėvių palikimas”, – sakė moteris.

Ponia Sofija su vyru Vytautu gyvena sename vokiškame name. „Geležinkelio sargas čia gyveno. Atvažiuoja čia trys vokietės seserys, ir brolis yra buvęs. Jie sakė čia gyvenę, kol tėvas geležinkelyje dirbo. Ta, kur šiemet buvo atvažiavusi, moka lietuviškai. Sakė: „Juk aš Lietuvoj gimusi, kaip aš lietuviškai nemokėsiu?” – apie viešnias iš Vokietijos, gimtąsias vietas dažnai lankančias, pasakojo moteris.

Iš Švepelių Vytautas ir Sofija nenori kraustytis. „Čia mums neblogai, aš niekur nenoriu kraustytis. Nuo 1974 metų čia gyvenam, iš Telšių rajono atsikėlėm. Čia buvo geležinkelio namas, o mes su žmona geležinkely dirbom. Aš buvau šaltkalvis, o žmona kelio tarnyboje dirbo”, – pasakojo vyras.

„Mes nenorim išsikelti, – apie besikėsinančią į Švepelius Laisvosios ekonominės zonos teritoriją pasakojo ponia Sofija. – Čia – sodelis, išeinam, pasėdim, pauogaujam: ir braškių turim, ir vyšnių. O mieste?.. Na, jei privers, ką darysi…”

„Ne, neisiu, – atsikirto vyras. – Trys mėnesiai mieste – ir aš ant grabo lentos. Ten kalėjimas – į dėžutes uždaro.”

Kasdien vos už poros metrų nuo sutuoktinių sodo pralekia traukiniai. Buvusiems geležinkeliečiams tai – nė motais. Pasak moters, traukiniai nekenkia ir vaismedžiams bei daržovėms. „Viskas žaliuoja, vaisius mezga. Traukinys praeina – vėjas viską nuneša, dulkes nupurto, – rodė moteris. – Kai plėtė geležinkelį, kai antrą šaką darė, šiek tiek atėmė sodo, bet mes nesiskundžiam.”

Moteris daržovių yra pasisėjusi, ir dobilų karvei. Jos tvarte ir kiaulės kriuksi, ir vištos lesinėja. Dar neseniai dvi karves moteris laikė, tačiau didelio ūkio apeiti sveikata nebeleidžia.

Bet sveikatos pėsčiomis į parduotuvę Bandužiuose nueiti moteriai dar užtenka. „Visai netoli – čia takelis yra. Tik su dviračiu per gelžkelį „koronė” važiuoti – kai buvau stipresnė, pieną veždavau į miestą. Po dvidešimt litrų ant dviračio užsikabindavau”, – prisiminė gyventoja.

Nori kuo greičiau išsikraustyti

Mediniame vieno aukšto Švepelių daugiabutyje gyvenantis ponas Jurijus tikino, kad iš šio namo visos šeimos pasiryžusios kuo greičiau išsikelti.

„Aišku, bus geriau, jei iškeldins. Tik kuo greičiau… Galvojam, gal kitais metais jau reikalai pajudės. Jau seniai žada mus iš čia iškelti – prieš 12 metų jau kalbų buvo. Man regis, kad užtruks dar dešimtmetį. Sakė, kad tik milijoną litų teskyrė. Tiek juk neužteks…” – svarstė gyventojas.

Pasak jo, gyventojai rašė prašymą į Savivaldybę, kad greičiau būtų sprendžiami jų ir kaimynų lypkiškių iškeldinimo reikalai.

„Ne visi nori išsikelti, bet iš mūsų namo visi laukiame. Davė užklausimus, kas kaip nori, kad būtų atlyginta už turtą. Mes norim, kad už gyvenamąjį plotą atlygintų pinigais. Dar turim hektarą ir 75 arus žemės – uošvio palikimą, – tai irgi norim, kad pinigus užmokėtų. Sumą pasakėm pagal rinkos kainą. Už arą – po 400 litų. Apskaičiavom pagal kadastro dokumentus. Vieni gyventojai nori, kad pinigais būtų atlyginta, kiti tikisi butus gauti”, – pasakojo Jurijus.

Jis prieš trylika metų iš Rimkų atsikraustė į žmonos namus. Čia gyvena ūkiškai – augina braškes, agurkus, pomidorus, ridikėlius… Turi ir šienaujamą pievą – šieną atiduoda kaimynams, o šie už tai pieno duoda.

Pasak vyro, septynios šeimos nedideliame name gyvena draugiškai. „Nesibaram, – sakė Jurijus, tačiau pridūrė – nekoks čia gyvenimas. Tas „barakas” Mėsos kombinato darbuotojams buvo pastatytas laikinai, o jis jau stovi apie 35 metus. Žadėjo darbininkams butus duoti, bet taip ir liko. Griūva namas – vis apsikalam… Viskas išpuvę.”

Be to šulinyje šalia namo vanduo užterštas, – teigė gyventojas. „Vanduo iš šulinio tinka tik rankoms nusiplauti. Vandenį vežame iš šaltinio – čia netoli yra šaltinis, kur kunigėlis pašventino. Su dviračiais penkiolika minučių trunkame, parsivežame su dešimties litrų „bambaliais”, – pasakojo jis.

Baigia sukūrenti tvartą…

„Aš noriu iš čia išsikelti. Visi mes iš šio namo norim išsikraustyti. O kaimynas – ne… Jis didelį namą pasistatė. Jis sakė, kad neis”, – apie kaimyną – Švepelių ūkininką – pasakojo ponia Barbora.

Moteris čia atsikraustė iš Rietavo prieš trisdešimt penkerius metus. „Ten buvo kolūkis. Blogai ten buvo, mažai mokėjo. Pabėgom ir atsikraustėm čia. Vyras dirbo traktoristu Mėsos kombinato pagalbiniame ūkyje.

Moteris atsimena, kad aplink vien dirbama žemė buvo. Mėsos kombinato pagalbiniame ūkyje buvo auginamos daržovės kombinato valgyklai, aplink buvo užsodinti daržai.

„Anksčiau Dovilų apylinkei priklausė Švepelių kaimas. Kai prie miesto buvom prijungti, niekas nieko nebesėja – viskas užžėlė”, – pastebėjo ji.

Ponia Barbora dar neseniai pati ūkininkavo – laikė karvių. „Žemės išsinuomodavau. Vyras su dalgiu karvei šieno pripjaudavo. Būdavo, ir po dvi, ir po vieną laikydavau. Dabar nebedirbu, sveikata nebeleidžia. Pernai rudenį paskutinę karvę pardaviau. O dabar jau sūnus tvartą baigia nugriauti ir sukūrenti. Liko tik malkinė”, – pasakojo švepeliškė.

Šalia ponios Barboros įsikūrusi ir duktė su vaikais bei sūnaus daugiavaikė šeima. Pasak moters, visi mielai iš čia kuo greičiau išsikraustytų.

„Aš sakiau: „Man duokit butą, jokio užmokesčio nenoriu. Daugiau neduos nei tiek, kiek turiu. Turiu vieną kambarį, ir tai pusiau su anūke. Vyras mirdamas anūkei pusę kambario užrašė. O sūnus mūrinį priestatą prisistatė. O kai atsikraustėm čia, gavom trijų kambarių butą. Vieną sūnui davėm, kitą – dukrai, trečias mums su vyru atiteko”, – pasakojo moteris.

Rima Čeliauskaitė

„Vakarų ekspresas”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Statyba su žyma , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.