„Snaiperis“ – senas šautuvas neužsikerta

Sveiki atvykę į seną gerą veiksmo filmą iš senų gerų „vienišų herojų su šautuvu“ laikų. Marko Volbergo herojus tarsi kompiuteryje surinktas Švarcenegerio, Stalonės, Duglaso, Fordo ir daugybės kitų devintojo dešimtmečio šaulių kinorobotas. Receptas taip pat pasiskolintas iš kultinių filmų apie klastingai „pakištus“ sąžiningus kariūnus, detektyvus ar agentus, kurie vaidino vienokį ar kitokį vaidmenį pasikėsinime į JAV prezidentus. „Snaiperis“ („The Shooter“) – pavadinimas, kurį sau prisilipdė dešimtys A kategorijos, šimtai B kategorijos ir tūkstančiai WC kategorijos „bojevikų“. Taigi pradžia nieko intriguojančio nežada. Tačiau pats filmas įrodo, kad kartais smagu pakartoti abėcėlę nuo A iki Ž.

Režisierius Antuanas Fukua sudrebino kino pasaulį rūsčia „Pratybų diena“, kuri nulėmė „Oskarą“ Denzeliui Vašingtonui. Vėliau juodaodis trilerių meistras susuko vienu ypu „sukramtomą“ karinę dramą „Saulės ašaros“ ir gana įspūdingą istorinį epą „Karalius Artūras“. Genialumu nekvepia, tačiau laisvalaikį su jais leisti puiku.

Tą patį pranešiu ir apie „Snaiperį“. Su meile devintajam dešimtmečiui susukta efektingo veiksmo ir aktualių pamąstymų apie JAV politiką prisodrinta juostelė. Ant liežuvio sukte sukasi senieji „Komandos“ ir „Rembo“. Tik „Snaiperis“ gerokai įtikinamesnis ir, suprantama, modernesnis.

Mūsų didžiavyris, buvęs jūrų pėstininkas Bobas šauniai leidžia dieneles kalnuose su barzdele, šuniuku ir alučiu. Čia, kur buvę, kur nebuvę, atsibeldžią kolegos ir Tėvynės vardu pašaukia į slaptą užduotėlę. Bobas šimtu procentu tiki, kad atstovauja gėrio jėgoms, ir še tau, kad nori, – apkaltinamas pasikėsinimu į prezidentą. Čia ir prasideda aktoriaus Marko Volbergo olimpinės žaidynės. Sporto šaka – populiari. Biatlonas. Bėgi. Šaudai. Bėgi. Šaudai. Vienas pataisymas taisyklėse – šaudai į gyvus taikinius, kurie šaudo į tave. Probėgšmiais pašaudo ir pats režisierius. Į apipuvusią JAV demokratiją ir biurokratiją. Kai kur – pataiko.

Yra ir moralas, kuris daug žemiškesnis nei „rembakų“ ir „švarcų“ siautėjimo ekranuose amžiuje. Tiesos ieškok neieškojęs, su žiburiu nerasi, išgyvena tik stipriausieji, silpnieji keliauja pas Abraomą, pasikliauk tik šautuvo vamzdžiu ir optiniu taikikliu, džiaukis mažais malonumais, pavyzdžiui, jei numuši vieną kitą sraigtasparnį paprastomis kulkomis.

Intrigos nėra jokios. Siužeto posūkių – jokių. Sąmokslininkai nesislapsto šešėliuose, režisierius nežaidžia katės ir pelės. Bet čia, gal ir keistai nuskambės, ir yra primityvus „Snaiperio“ žavesys. Herojus pateko į tam tikras situacijas, iš kurių reikia kapstytis. Bobas žino geriausią būdą – šaudyti ir guldyti priešus. Tiesiai šviesiai. Grynas veiksmo kino žanras. Su ugnies stulpais ir švilpiančiom kulkom. Su viena vieno kovotojo tiesa, kurią jis gins, kol ištuštės šovinių apkabos. Karšta „action“ pirtis garantuota, iš ausų tikrai rūks dūmai.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kinas su žyma , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.