Šiandien per savo gimtadienį Klaipėdos miestas už ypatingus nuopelnus uostamiesčio kultūrai režisieriui Povilui Gaidžiui ir džiazo muzikantui Vytautui Grubliauskui suteiks Klaipėdos kultūros magistrų vardus ir apdovanos juos aukso žiedais su deimantais.
Prieš dvejus metus įsteigusi šį apdovanojimą žymiausiems menininkams ir kultūros darbuotojas, Klaipėdos miesto savivaldybė kultūros magistrų vardus jau yra suteikusi istorikui dr. Jonui Geniui, dailininkui prof. Algiui Kliševičiui, aktoriui Vytautui Paukštei, dirigentui Stasiui Domarkui, poetui Gintarui Grajauskui ir muzikologei prof. Daivai Kšanienei.
Pilies muziejuje šiandien vyks iškilminga ceremonija, kurios metu į Klaipėdos kultūros magistrų ložę bus priimti ir pagerbti nauji nariai – P.Gaidys ir V.Grubliauskas. Pagal tradiciją jie bus apdovanoti auksiniais žiedais su deimantais, pagamintais renesansinio žiedo, saugomo Pilies muziejuje, pavyzdžiu, jiems bus įteikti vardą patvirtinantys dokumentai.
Apdovanojimo iškilmių išvakarėse laureatų paklausėme:
1. Kaip vertinate šį apdovanojimą ir ką jis reiškia būtent Jums?
2. Ar jaučiatės pagerbtas, įvertintas, įsipareigojęs?..
3. Kas nors pasikeitė?
4. Kaip Klaipėdos kultūros magistro žiedas atrodys tarp kitų Jūsų žiedų? Ar jį mūvėsite?
5. Kuo gyvenate, kas labiausiai rūpi dabar?
6. Kaip sekasi suderinti įvairias veiklos sritis?
„Sužiedavo” Klaipėda
Klaipėdos dramos teatro meno vadovas ir vyriausiasis režisierius Povilas GAIDYS:
1. Labai vertinu. Tai prasmingas ir gražus ženklas. Labai daug turiu visokių apdovanojimų, įvertinimų. Neatsisakau ir sovietmečiu gautų. Neišmėčiau jų visų – liks sūnui. Juolab kad ir anais laikais vertino ne už ideologiją, o už meną, už atliktus darbus. Bet šis įvertinimas – ypatingas, nes jis – klaipėdietiškas. Kiek čia grynų klaipėdiečių yra? Nedaug. Aš irgi atvažiavėlis. Iš Aukštaitijos, gimtos vietos sapnuojasi, niekur nedingsi nuo to, bet… Ilgai gyvenau Vilniuje ir uostamiestyje – jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Kaip paukštis sužieduotas – kur tu beskristum, mano ornitologijos stotis vis dėlto yra Klaipėda. Tai savotiškas miestas, ilgai ne mūsų buvęs, ne Lietuvos. O dabar lyg treptelim koja: čia mūsų žemė, čia aš esu, čia ir aš kažką nuveikiau.
2. Jaučiuosi pagerbtas ir įvertintas. Turiu įsipareigojimų, bet jų kol kas neišduosiu (juokiasi).
3. Niekas nepasikeitė. Kaip esu, taip esu. Visi sveikina… Tokiais atvejais tų sveikinimų visuomet visokių būna. Nenoriu pervertinti šių dalykų, bet tai labai malonu. Toks įvertinimas – nestandartinis, specifinis. Ir mano teatras savotiškai pagerbtas, ir man tai, neslėpsiu, – didžiulis stimulas gyvenime ir kūryboje.
4. Kitų žiedų, išskyrus vestuvinį, kaip ir neturiu… Gal koks dekoratyvinis ir yra, bet nenešioju. Vestuvinį irgi padėjau į stalčių, nes labai masyvus. O kultūros magistro žiedą mūvėsiu. Ne kiekvieną dieną, ne meškeriodamas, o ypatingomis progomis. Bet ne vien tik per šventes. Ir į teatrą, į repeticijas, į premjeras eidamas. Taigi dėžutėje uždaręs jo nelaikysiu.
5. Dabar labiausiai rūpi teatro ateitis. Viskas klojasi lyg ir normaliai, bet aš labai užsiėmęs su studentais. Todėl, kad teatras sensta, niekur nedingsi, reikia „naujo kraujo”. Dvi mano aktorių laidos jau dirba čia, dabar ruošiu trečiąją. Liko dar pora metų, ir mano studentai vėl ateis į teatrą. Įdomus, geras, dar nesugadintas jaunimas…
6. Tenka suderinti, kur dingsi. Esu KU Režisūros katedros docentas. Studentams dėstau režisūrą ir aktoriaus meistriškumą. Mano profesija gal nėra labai dėkinga, nes viską atiduodi jiems, o iš jų… Kažką, žinoma, ir pats gauni, bet ne taip daug, daugiau atiduodi. Pedagoginis darbas „išsunkia”, atima daug laiko ir jėgų.
Be to, esu teatro meno vadovas ir vyriausiasis režisierius. Kaip režisierius statytojas dirbu nebe daug – per sezoną pastatau po vieną spektaklį. Todėl, kad lėšų teatro pastatymams nuolat trūksta, brangiai kainuoja kviestiniai režisieriai, tačiau tai irgi yra būdas įlieti „naujo kraujo”, kuris mums reikalingas.
Atvedė trimitas
Džiazo muzikantas, Klaipėdos pilies džiazo festivalio iniciatorius ir ilgametis jo organizatorius, Seimo narys Vytautas GRUBLIAUSKAS:
1. Šį apdovanojimą vertinu kaip didžiulės pagarbos ir padėkos ženklą. Esu giliai sujaudintas. Klaipėda – mano miestas. Čia gimiau, užaugau, gyvenu ir visada liksiu klaipėdiečiu. Pačiam sudėtinga spręsti, už ką mane įvertino… Turbūt šį bei tą nuveikiau populiarindamas džiazą. Gal ir kaip pedagogas… Kurį laiką vadovavau KU Džiazo muzikos katedrai. Be to, įkūriau Klaipėdos pilies džiazo festivalį ir iki pat šiemetinio, jau dvyliktojo, vienuolika metų buvau jo prodiuseris. Vis dėlto šio festivalio dėka Klaipėda tapo džiazo sostine, vadinama Lietuvos Naujuoju Orleanu. Suprantama, tai ne tik mano, bet ir kolegų, dirbusių kartu, nuopelnas.
2. Jaučiuosi labai pagerbtas ir labai pamalonintas. Mane tai nustebino ir suglumino. Net mintyse nesiejau savęs su šiuo apdovanojimu ir nemačiau ant savo rankos magistro žiedo. Žvelgiu į tai filosofiškai. Tikrai dar ne viską padariau savo miestui. Ne vien džiazo srityje. Ir kaip klaipėdietis. Kaip Seimo narys – taip pat. Man tai – ne tik nudirbtų darbų labai solidus įvertinimas, bet ir pasitikėjimo kreditas ateičiai.
3. Paties gyvenimo gal tai ir nepakeis… Su šiuo apdovanojimu jau mane sveikina daugelis mano vilniečių kolegų džiazo muzikantų. Tai labai džiugina. Nes visada sakau, kad širdyje esu muzikantas, menininkas. Politika – mano darbas, dabartinė mano kasdienybė. Tačiau net sėdėdamas Seimo salėje, pirmiausia, drįstu sakyti, esu meno, kultūros žmogus ir čia tikrai nepasikeisiu.
4. Ant mano rankos – tik sutuoktuvių žiedas. Daugiau žiedų ir neturiu. Klaipėdos kultūros magistro žiedas, manau, tikrai ne tas papuošalas, kurį galėčiau mūvėti per šventines dienas ar kokiuose nors priėmimuose, pobūviuose, juolab kasdien. Bijau, kad tai palaikytų nekuklumu, kad būčiau apkaltintas puikybe. Tai simbolinis žiedas, kuriuo pasipuošti drįsčiau nebent rugpjūčio 1-ąją – per Klaipėdos miesto gimtadienį. Gal dar kokia nors kita ypatinga proga… Vis dėlto tai nėra paprastas papuošalas, o didžiulės pagarbos ženklas, su kuriuo reikia elgtis adekvačiai. O kai užsimausiu, tai ant dešinės rankos, šalia sutuoktuvių žiedo, bet jeigu jis netrukdys groti trimitu.
5. Gyvenu Seimo nario gyvenimą, – kaip žinote, gana neramų, nes Seime, Vyriausybėje ir valstybėje klostosi įtempta ir sudėtinga situacija.
Rūpi ir namai, šeima… Kad žmona ir trys vaikučiai būtų sveiki. Tada jaučiuosi ramiai ir smagiai. Savaitgaliais dažniausiai būnu Klaipėdoje su jais, bet dažnai susitinku ir su rinkėjais.
Ir džiazo neatsisakiau, šiemet buvau Klaipėdos pilies džiazo festivalio globėjas. Kultūros magistro žiedas mane įpareigoja tęsti tą tradiciją.
6. Man dabar – gana karštas metas. Džiazui belieka tik vėlyvos valandos, kai grįžtu į Seimo bendrabutį, galiu prisėsti prie kompiuterio. Taip naktimis pamažu ryškėja pirmieji kitąmečio džiazo festivalio kontūrai. Ko gero, tai yra didžioji mano duoklė šiam miestui, kurią aš galiu ir turiu atiduoti.
Dabar grojimas man yra tik be galo mielas širdžiai hobis, tačiau jokiu būdu nebe amatas, kuris mane maitindavo iki šiol. Žinia apie šį apdovanojimą mane pasiekė tą vieną iš retų vėlyvo vakaro minučių, kai truputį grojau savo kambaryje. Tuomet paskambino kolegos, pranešė ir pasveikino. Pats pasidžiaugiau ir pagalvojau, kad tai labai simboliška, jog išgirdau tai turėdamas trimitą rankoje. Tas trimitas mane ir vedė visus tuos metus. Jis atvedė ir prie Klaipėdos kultūros magistro žiedo.
Rita Bočiulytė