Gražiai bei taikiai keliolika metų sugyvenusius išsilavinusius, darbščius, inteligentiškus kaimynus, degančius didžiuliu noru kurti gražią aplinką, – gamtos mokslų daktarą, buvusį ilgametį Kauno botanikos sodo Dendrologijos skyriaus vedėją, dabar pasinėrusį į pedagoginę veiklą Laimį Januškevičių ir AB Rytų skirstomųjų tinklų Pastočių linijų skyriaus vyriausiąjį inžinierių Joną Anušauską – ilgam ir skausmingam konfliktui užprogramavo… žemėtvarkininkai.
Kaimyną visiems gyrė išsijuosęs
„Kai prieš 16 metų rengiausi įsidarbinti Nemunaityje, kolūkis mano šeimai skyrė 25 arų žemės sklypą. Beveik 10 metų stačiausi pastatus. Vienintelis vandens šaltinis buvo maždaug už 80 ar 100 metrų esanti bala. Ji vasarą išdžiūdavo, tad teko pagilinti. Už šio tvenkinio drioksojo neoficialus Balninkų gyvenvietės sąvartynas. Susipažinęs su inteligentišku kaimynu Laimiu Januškevičiumi, išdėsčiau mintį, kad toks sąvartynas šalia jo kuriamo parko ir mano sodybos negražiai atrodo ir reikėtų jį panaikinti. Kaimynas mano mintį pavadino gražia. Nemunaičio seniūnija davė traktorių ir ekskavatorių. Abu su šeimomis kibome į darbą. Tolesnis buvusio sąvartyno teritorijos tvarkymas teko mano šeimai, nes kaimyno namelis-pirtis ir parkas buvo tolėliau – kitoje žvyrkelio pusėje, mano valdos ir minėtas sąvartynas – šalia”, – pasakoja J.Anušauskas. Jis lietaus išplaunamus akmenis ir šiukšles rinko beveik metus. Vėliau kaimynas sukurtą pievutę pasisiūlė užsėti žole. L.Januškevičius taip pat pasisiūlė padaryti projektą vandens telkiniui, nes skurdžiai šis atrodęs prie sutvarkytos pievutės.
„Pasidomėjau, kiek kainuos projektas. Ponas Laimis atsakė, kad paskaičiuosiąs tuomet, kai tvenkinį pagilinsiąs ir paplatinsiąs. Kai darbai buvo baigti, vėl klausiu kaimyno, kiek aš skolingas. Jis vėl liepia palaukti, kol žole apsėsiąs krantus. Ir taip: aš vis klausiu, o jis suskaičiuoti delsia. Pagaliau sako man: „Jonai, tau nereikės mokėti, lėšų skyrė savivaldybė”. Na, galvoju, Laimis – gamtos mokslų daktaras, jam ir sekasi. O kartu ir man smagu, kad turiu tokį dosnų kaimyną – ne tik savo tvora aptvertu parku rūpinasi, bet ir laisvu plotu po mano langais. Gyriau gerąjį bičiulį visiems išsijuosęs, neįtardamas klastos. Su žmona Zita sukome galvas, ką čia skanaus pagaminus ir kaimynus pietų pasikvietus”, – prisimena užpernykštį džiaugsmą J.Anušauskas.
Jono tvenkinys staiga tapo Laimio nuosavybe
Gera Anušauskų nuotaika truko neilgai. Jie pastebėjo svetimus žmones šienaujančius tvenkinio krantus, apsodintus jų berželiais. Šienpjoviai kalbėjo, kad žolę nupjauti prašęs vandens telkinio savininkas L.Januškevičius.
„Į Balninkus Kaune dirbantis kaimynas sugrįžta tik savaitgaliais. Sulaukęs jo lyg juokais klausiu, kodėl pasisavino mano tvenkinį. Jis taręs: „Man trūko žemės,” apsisuko ir nuėjo. Aš tuomet kreipiausi į Nemunaičio žemėtvarkininkę Eleną Rūkienę. Ši tik nusistebėjo: „Juk vandens tau tik padaugėjo”. Tiesa, kiek vėliau, žiūrėdama į mano apstulbusį veidą, žemėtvarkininkė atsidususi paaiškino: „Jau vėlu, L.Januškevičius šį plotelį įsiregistravo kaip savo žemės nuosavybę”. Skaudžiausia, kad tiek laiko kaimynas mus mokė, siūlė tvenkinyje žuvų prisiveisti, gražiai jį apsodinti”, – neslėpė apmaudo prie vandens telkinio esančios sodybos savininkas J. Anušauskas. O ir žemėtvarkininkė nė karto neužsiminė, kad į šį, maždaug 60 arų žemės gabalą, pretenduoja parko kūrėjas.
Nė viena gelbėjimo tarnyba nesureagavo
„Nežinau, ar taip sutampa ar specialiai daroma, bet kai tik savaitgaliais pas mus atvyksta svečių, L.Januškevičius pradeda šienapjove šienauti tvenkinio krantus, tad susikalbėti jau negali. Jei paprašau jo darbą atidėti, išgirstu: „Kreipkis į teismą”, – tai ir vėl pono Jono apmaudūs žodžiai.
O neseniai kitoje vandens telkinio pusėje gamtos mokslų daktaras sukrovė didumo sulig sodybos laužą. Sunešė nereikalingą medieną, žalius ir sausus šiaudus, senus batus, celofanus ir kitas drėgnas bei sausas atliekas net iš tolėliau esančios savo tėvų sodybos ir užkūrė. Dūmuose, balninkiečių pastebėjimu, paskendo visa Anušauskų sodyba. „Ką noriu, tą savo žemėje darau”, – teišgirdo kaimynai.
„Labiausiai sunerimome dėl bityno, kurį pirmą pasiekė troškūs dūmai. Puoliau skambinti Alytaus priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, policijai, bet šių įstaigų gelbėtojai neatvyko. Pasikalbėti su laužo įpūtėju bandė ir mano žentas, Vokietijos pilietis, tuo metu viešėjęs mūsų namuose, bet laužas liepsnojo kaip liepsnojęs. Tuomet kreipiausi į Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotoją Stasį Vanagą. Tik šio pareigūno paragintas, kaimynas kibirėliu pradėjo gesinti gaisrą”, – kraupu J.Anušauskui prisiminti tą liepos 25-ąją.
Bičių specialistai, pamatę užgesintą laužą, kalbėjo, kad dėl tokio kiekio dūmų jos patyrusios nemažą stresą. Dūmai – didelis pavojaus signalas. Jį pajutusios bitutės pradeda stiprintis, siurbti suneštą medų. Gali būti, kad kiekviena šeima galėjo sunaikinti po 4 ar 5 kilogramus sunešto medaus.
Vienam tvenkinio reikia dėl grožio, kitam jis – gyvybiškai svarbus
„Prie vandens telkinio mums uždrausta net artintis. O aukštumėlėje išsikastame šulinyje vandens tėra tik iki pirmojo rentinio, jo užtenka tik buičiai. Kuo lieti gėlynus ir daržus? Pagal L.Januškevičių, net ir dalis mano sodo, su ten augančiais juodaisiais serbentais ir vyšniomis, jau yra jo teritorija. Nors prieš kelerius metus matininkai nurodė kitą ribą, – prisimena J.Anušauskas.
Jis, kaip ir jo kaimynas L.Januškevičius, Balninkuose žemės neturėjo. Abu paveldėjo ją Pivašiūnų apylinkėse. Rodos, likimas abiem suteikė vienodas žemės grąžinimo galimybes, tačiau L.Januškevičius žeme naudojasi jau kelerius metus, o J.Anušauskas, įrašytas į devintąją žemės grąžinimo eilę, jos perkėlimo dar laukia.
Balninkuose apsilankė ir Nemunaičio seniūnas Jonas Janavičius. Jis gerai išmano atliekų tvarkymo reikalus, todėl teigė, kad akivaizdu, jog L.Januškevičius sukrovęs per didelę jų krūvą ir per arti bityno bei gyvenamųjų pastatų. Seniūnas apgailestavo, kad žemėtvarkininkai šiuo metu atostogauja ir negali atvykti parodyti ribožeklių. Nei seniūnui, nei „Alytaus naujienoms” nepavyko telefonu pasikalbėti su žemėtvarkininke E.Rūkiene ir pasitikrinti, kurgi yra tikroji riba, skirianti šių dviejų gražių ir rūpestingai tvarkomų sodybų valdas.
Telefonu keletą kartų kalbėjome ir su L.Januškevičiumi. Šis tvirtino taip pat dar nežinąs tikslios ribos, bet tvenkinio kaimynui tikrai neatiduosiąs. „Gal Jonui jo ir labai reikia gėlynų ir daržovių laistymui, bet man jis reikalingas dėl grožio, kuriamo dendrologinio (sumedėjusių augalų) parko, kurio projektą yra parėmusios Alytaus miesto ir rajono savivaldybės, Aplinkos ministerija. Ir nesvarbu, teigė ponas Laimis, kad tas žemės plotelis – kitoje kelio pusėje, o prijungtas prie jo sukurto parko atrodytų lyg rankovė.
„O dėl laužo, aš tikrai sielojuosi. Tikrai nemaniau, kad taip suliepsnos, ir dūmai paskandins bityną ir Jono trobesius”, – sakė jis.
Nemunaičio seniūnas J.Janavičius atsisveikindamas tepasakė tiek: „Ir aš nesuprantu, kodėl vienam paveldėtojui žemėtvarkininkai atkūrė žemės nuosavybę, o kitas turi laukti”. Ausyse pasiliko išdidžiai ištarti kauniečio L.Januškevičiaus žodžiai: „Aš savo gimtosiose vietose kuriu grožį, dendrologinį parką, kuriam suteiktas Dzūkijos dendrariumo vardas”.
Tačiau ar puošia Balninkų apylinkes kaimynų kivirčai? Balninkiečiai šnibždėjosi, kad ir senesnioji parko dalis ašaromis sulaistyta, per nelabai sąžiningai laimėtus teismus. „Na, ir kas, kad nuvariau kaimiečius nuo jų žemės. Su vienu jų aš dabar labai gerai sutariu”,- tikino parko kūrėjas.
Aldona Kudzienė