Siamo dvynės savo nuomonę gina kaip liūtės

Alytuje gyvenančios, 1987-ųjų liepos 30-ąją gimusios Siamo dvynės Vilija ir Vitalija Tamulevičiūtės šiandien švenčia 18-uosius gimtadienius. „Tai yra įpareigojanti sukaktis, leidžianti pasijusti savarankiškomis ir atsakingomis už save”, – mano Vilija ir Vitalija.

Pirmąkart namus išvydo po dvejų metų

Alytaus ligoninėje gimusios mergaitės buvo suaugusios viršugalviais ir kaktomis, o veidus skyrė 90 laipsnių kampas.
„Ką jaučiau pirmą kartą pamačiusi naujagimes, sunku apsakyti. Man buvo labai neramu. Jeigu gydytojai ir kiti žmonės būtų kitaip žiūrėję į Siamo dvynių gimimą, būtų buvę daug lengviau. Visi buvo šokiruoti, ėjo pasižiūrėti, kas nutiko. Alytuje dar nė vienas gydytojas nebuvo matęs tokių ar panašių naujagimių. Jie taip pat buvo nustebinti ir tas jų įspūdis persiduodavo man”,- yra sakiusi Vilijos ir Vitalijos mama Daiva Tamulevičienė.
Iš Alytaus ligoninės naujagimės buvo išvežtos į Santariškių klinikas Vilniuje. Čia gyveno porą mėnesių, kol priaugo reikiamą svorį. Tada Vilija ir Vitalija pateko Kauno medicinos universiteto klinikų Neurochirurgijos skyriaus medikų globon. Ten vienas iš profesorių Daivai ir Broniui Tamulevičiams tada skaudžiai pareiškė: „Dievas davė, Dievas ir pasiims – mes čia nieko negalime padaryti”.
Bet šiose klinikose D. ir B.Tamulevičių nelaimė laimei suartino juos su gydytoju neurochirurgu Česlovu Vaičiu, besistažuojančiu Maskvos N.Burdenkos neurochirurgijos institute. Č.Vaičio iniciatyva Siamo dvynės, dvejus metus praleidusios Kauno klinikose, buvo nuvežtos į Maskvą.
1989-ųjų liepos 6-ąją N.Burdenkos neurochirurgijos institute Vilijai ir Vitalijai grupė gydytojų, kuriai vadovavo akademikas Aleksandras Konovalovas, atliko unikalią tuometėje Sovietų Sąjungoje Siamo dvynių atskyrimo operaciją. Toje grupėje buvo ir Č.Vaičys. Operacija buvo itin sudėtinga, truko apie 16 valandų, tačiau labai sėkminga. Mat atskiriant Siamo dvynių galvos smegenys liko nepažeistos.
D.Tamulevičienė yra tvirtinusi: „Kiek man teko domėtis, tai vienas iš nedaugelio atvejų pasaulyje, kai atskirti Siamo dvyniai normaliai vystosi ir fiziškai, ir protiškai”. Beje, vaikščioti mergaitės pradėjo dar būdamos neoperuotos. Vitalija nustumdavo Viliją nuo lovos ir taip abi atsistodavo. Siamo dvynės buvo judrios ir vartydavosi savo lovoje, stumdydamos viena kitą.
Po operacijos Maskvoje, mergaitės buvo parvežtos į Kauno klinikas, bet joms dar ne kartą teko grįžti į Maskvą. Į Alytų sesės pirmą kartą sugrįžo būdamos jau dvejų metukų.

Mokyklą pradėjo lankyti vėliau

O dar beveik po metų, Č.Vaičio iniciatyva, D.Tamulevičienė su dukromis išskrido į JAV, nes reikėjo ruoštis dvynių kaukolės ir veido rekonstrukcijos operacijoms. 1991-aisiais Vilijai ir Vitalijai Tamulevičiūtėms Dalaso Childworks International institute buvo sėkmingai atliktos operacijos, trukusios maždaug po vienuolika valandų.
Joms buvo iš naujo suformuotas kaukolės skliautas, atitaisyta akiduobių asimetrija, tačiau Vilijos liko kaukolėje dviejų pirštų, o Vitalijos – plaštakos dydžio bekaulės tuštumos, nes demineralizuoto donoro kaulo organizmai nepriėmė. Tad netrukus vėl teko operuoti. Iš viso Siamo dvynėms buvo atlikta per dvi dešimtis operacijų. Deja, nei mergaičių patirto skausmo, nei tėvų išgyvenimų neaprašysi. Tik džiugu, kad ši skausminga istorija baigėsi visiems gana laimingai. Paskutinis D.Tamulevičienės su dukromis skrydis į JAV buvo 1995-aisiais.
Vilija ir Vitalija pačios epizodiškai prisimena operacijas JAV, turi vaizdajuostėje įrašytą savo atskyrimo operaciją, tačiau jos mano: „Reikia gyventi ne praeitimi, o ateitimi. Su tėvais šia tema beveik nekalbame, nes jiems labai skaudu, ypač mamai”.
Šiemet V. ir V.Tamulevičiūtės Alytaus Šv. Benedikto vidurinėje mokykloje baigė 10 klasių. Dėl daugybės operacijų mergaitės mokyklą pradėjo lankyti šiek tiek vėliau. Abi ketina mokslus tęsti gimnazijoje.
Seserys prisipažino, kad mokslai sekasi vidutiniškai: „Aišku, galėtume mokytis ir geriau, bet truputį pritingime”.

Viliją traukia istorija, Vitaliją – menas

Prieš aštuonerius metus kalbintos dvynės sakė, esą Vilija nori būti gydytoja, o Vitalija – veterinare, abi svajojo JAV gydyti žmones ir gyvūnus. Tuomet jas traukė JAV, nes ten gyvena ir dirba seses operavęs gydytojas Kennethas E.Salyeris.
Šiuo metu Vilija ir Vitalija yra apsisprendusios kitaip. Jos mokykloje pasirinko humanitarinį profilį, nes tikslieji mokslai neįdomūs ir nepatinka.
„Man tuo metu atrodė, kad norėčiau būti gydytoja, nes geras ir humaniškas žmogus gali siekti gydytojo karjeros. Bet kai metams bėgant pamačiau, jog neturiu gyslelės ir gabumų nei matematikai, nei biologijai, nei chemijai, tai supratau, kad per jėgą negalėčiau gerai mokytis vien tik dėl to, kad įstočiau į mediciną. Specialybė turi patikti, traukti, žavėti, nes renkiesi ją sau visam gyvenimui. Studijuoti mediciną reikia daug pastangų ir laiko, o man atsibostų. Be to, pastebėjau, kad kai kurie Lietuvos medikai prarado žmonių pasitikėjimą. Daugumai gydymas brangus ir sunkiai prieinamas. Reikėtų kelti gydytojų profesionalumą ir apskritai visos medicinos lygį. Man nepriimtina, kad gydytojams reikia duoti dovanas”, – kalbėjo Vilija.
Ji prisipažino esą jai labai patinkanti istorija, todėl ją ir rengiasi studijuoti: „Mane traukia senovė, viduramžiai, ypač XV amžius. Labai žavi pasižymėjusios moterys – Žana d’Ark, Emilija Pliaterytė, Barbora Radvilaitė. Jos atrodo stiprios, atkaklios, nepasiduodančios, ryžtingos asmenybės, sugebėjusios kovoti dėl savo įsitikinimų ir laisvės”. Jos manymu, istoriku gali tapti ne kiekvienas, nes dalyką reikia nesausai iškalti, o turėti platų mąstymą.
Vitalija tvirtino, jog jos domėjimasis gyvūnais niekur neprapuolė, bet ji veterinare nebus, nes vis stiprėjantis polinkis piešti ugdo meilę menui. Ji mokykloje lankė dailės būrelį, šiemet baigė Dailės mokyklą. „Aš esu meno žmogus ir nieko nepadarysi. Noriu pažinti paslaptingą ir mistinį pasaulį, darbuose išreikšti savo nuotaikas ir būdą. Praėjusiame amžiuje menininkai stengėsi išsiskirti iš kitų savo elgesiu, apranga, gyvenimo būdu, nesusikaustyti, todėl susiformavo stereotipas, jog jie truputį pakvaišę. Bet juk menininkai į viską žiūri kitomis akimis ir kitaip suvokia. Man labai patinka kitų menininkų paveikslai, nes juose randu ką nors artimo ir sau”,- kalbėjo Vitalija.
Ji teigė į Dailės akademiją ar į Vytauto Didžiojo universitetą stosianti studijuoti menotyros, nes nori tapti meno kritike: „Nemėgstu nei kitų kritikuoti, nei kai mane kritikuoja. Namuose yra kalnai mano piešinių ir tapybos darbų. Jėzaus Kristaus paveikslą pavyko nutapyti taip, kad daugeliui patinka. O kai tapiau Vilijos portretą, daug kritinių pastabų išsakė tėvai, brolis ir ji pati. Iš pradžių man buvo nepriimtina, bet atidžiau įsižiūrėjusi pamačiau darbo trūkumus. Taigi tąsyk kritika padėjo ir buvo naudinga. Pasiguodžiau, jog menininkus visada kritikuoja”.

Vaikystėje Siamo kačių pravardės skaudino

Vilija ir Vitalija neslepia esančios labai nepastovaus būdo. Pirmoji save laiko vandeniu, antroji – degtuku. Abi itin linkusios savo nuomonę ir įsitikinimus ginti ne tik argumentais, bet ir ginčais, pykčiais, išsišokimais. „Nors ir žinome, kad esame neteisios, prisidarome bėdos, bet savo nuomonę giname kaip liūtės, nes ir esame gimusios po Liūto ženklu. O Liūtams būdinga prieštarauti, būti dėmesio centre, vadovauti”,- prisipažino dvynės.
Jos sakė, kad žemesnėse klasėse mokykloje, jei nesutapdavo nuomonės, netgi mušdavosi su bendramoksliais, ypač tada, kai mergaites pravardžiuodavo Siamo katėmis.
V. ir V.Tamulevičiūtės tvirtino, kad su mokytojais, jei reikia, aiškinasi be pykčių ir barnių, nes bijo, kad jie neužsisėstų. Bet apie mokytojus mergaitės irgi turi savo nuomonę: „Kur kas geresni ir atidesni yra tie mokytojai, kurie turi savo vaikų. O tie, kurie neturi, tikriausiai įsitikinę, jog mokiniai turi galėti viską lyg robotai. Deja, ir robotai kartais „streikuoja”.
Pasak dvynių, su tėvais irgi idealaus kampo nėra, nes skiriasi požiūriai dėl įvairių dalykų.
Seserys džiaugiasi ir vertina, jog turi viena kitą, nes gali išsikalbėti ir pasidalyti paslaptimis. Jos yra tikros, kad viena kitos neišduos. „Mus pažįsta beveik visas Alytus. Turime daug draugų, bet tikrų – mažai. Tikri draugai tik tie, kurie įgijo mūsų pasitikėjimą. Jau būta išdavysčių, nusivylimų, bet tai geros pamokos. Šimtu procentų pasitikėti žmonėmis, taip pat ir draugais, negalima, nes jie dėl savo interesų vistiek kada nors išduos”,- mano Vilija ir Vitalija.
Dvynių teigimu, nors ir retai, bet kartais atsiranda poreikis pabūti kiekvienai atskirai. Tiesiog nuo nuolatinio buvimo kartu vienai kitos pasidaro per daug. Tada viena kuri išvažiuoja pas senelius į kaimą.
Vilija ir Vitalija sakė: „Apie širdies reikalus nenorime kalbėti. Vaikinais per daug nepasitikime. Su tėvais važiuojame į Palangą atostogauti, rugpjūtį – į stovyklą, o mūsų gimtadienius švęsime taip, kaip sumosime paskutinę minutę”.

Ką gi, Vilija ir Vitalija, tegul gyvenimas šypsosi Jums, o Jūs – gyvenimui ir tada sulauksite dar daugiau abipusių dovanų!

Onutė Pluščiauskienė