Asta Vildžiūnaitė jau dešimt metų dirba Lietuvos kino studijoje (LKS). „Mano karjera prasidėjo nuo animacinių filmų. Vėliau LKS direktorius pasiūlė dekoratorės darbą kuriant vaidybines juostas. Įlipau į šį filmų liūną, ir jis mane įtraukė – nebegaliu išbristi”, – prisipažino apie dekoratorės darbo užkulisius sutikusi papasakoti mergina.
Šiuo metu, kai dėl prasto kino meno finansavimo mūsų šalyje per metus sukuriamas vos vienas lietuviškas filmas, juostų dailininkai, dekoratoriai, kostiumų dizaineriai darbo randa užsienio kino kompanijose, kurios į Lietuvą vis dažniau atvažiuoja sukti juostų. Pasak Astos, kitų šalių filmų kūrėjai mūsų šalį pamėgo dėl ypač profesionalaus LKS komandos darbo.
„Pamatę, jog mes, dekoratoriai, mokame ne tik gražiai laišką parašyti, bet ir baldus aptraukti, užsieniečiai labai nustemba. Pasirodo, jog pas juos kiekviena sritis turi savo specialistus – dažymo, klijavimo ir kt. O mes esame universalūs dekoratoriai”, – šypsojosi mergina.
Pasak Astos, šiandien Lietuvoje kuriami trys filmai. Iki Naujųjų metų į mūsų šalį ruošiasi atvažiuoti ir kelios kino kompanijos. „Darbo – iki soties”, – sako Asta.
Rengė Mari Trentinjan
Prieš pradedant filmavimą, dekoratoriaus darbas, anot A. Vildžiūnaitės, reikalauja tam tikro pasiruošimo. „Perskaitom scenarijų, išanalizuojam, koks laikotarpis. Mūsų šalyje daugiausiai statomi istoriniai filmai. Užsienietiškų juostų kūrėjams labai patinka Vilniaus senamiestis”.
Asta prisiminė, jog 2003 metais, kuriant prancūzų televizijos filmą „Koletė” su Mari Trentinjan (aktorė tų pačių metų liepos pabaigoje viename iš Vilniaus viešbučių buvo nužudyta meilužio, roko muzikanto Bertrano Kanta. – Aut. past.), kūrybinė grupė ypač džiaugėsi Vilniaus senamiesčiu, kuris subtiliai perteikė XIX amžiaus Paryžiaus dvasią.
„Dirbti prie šio filmo buvo labai įdomu, – sakė Asta. – Tąkart rūpinausi kostiumais. Man teko garbė kasdien prieš filmavimą aprengti, o vėliau nurengti prancūzų aktorę M. Trentinjan. Daug su ja bendravom. Ši moteris paliko labai gerą įspūdį – šilta, atvira, paprasta. Būna aktorių, reikalaujančių daug dėmesio, – visas personalas aplink juos šokinėja. Mari – priešingai, stengėsi nuo to dėmesio atsiriboti”.
„Apie ką kalbėdavote su Mari, kai jai padėdavai persirengti?”
„Apie daug ką. Dažniausiai juokaudavom. Į pokalbį įsitraukdavo ir kiti aktoriai. Visa kūrybinė grupė buvo labai įdomi, linksma. Juokaudami pertraukų tarp filmavimų metu atsikvėpdavome nuo darbo”.
Filmų kostiumus galima išsinuomoti
Pagrindinių vaidmenų kūrėjams kostiumai, anot Astos, kuriami labai atsakingai ir kruopščiai, o siuvami jie iš brangių medžiagų. „Dažnai užsieniečiai atsiveža savo kostiumus. Bet pasitaiko, jog kelis mėnesius prieš filmavimo pradžią atsiunčiami aktorių kūnų matmenis, ir kostiumus siuvame mes”.
Pasibaigus juostos filmavimui, kostiumai keliauja į patalpą, kur saugomas kostiuminis rekvizitas. „Tačiau filmą finansavusi kompanija turi teisę juos išsivežti.
Kostiumus studija nuomoja ir kitiems filmams. O šiandien už tam tikrą kainą juos galima „pasiskolinti” įvairiems renginiams”, – pasakojo A. Vildžiūnaitė.
Darbas išmokė gudrybių
Dekoracijų gamyba – ilgas kūrybinis procesas, kuris nesibaigia prasidėjus filmavimui, o tęsiasi, kol juosta kuriama. „Viską reikia derinti su režisieriais, dailininkais, kad tiksliai perteiktumėm jų susikurtą filmo viziją”.
Pasitaiko, jog kartais vieno ar kito sumanymo įgyvendinti nepavyksta. „Tada filmavimo aikštelėje statomas žalias ekranas arba plokštuma. Vėliau kompiuterio pagalba sukuriamas pageidaujamas fonas”.
Asta prisipažino, kad, dirbdama šį darbą, ji jau išmoko tiek gudrybių, kad žinias galėtų pritaikyti ir dekoruodama savo namų interjerą. „Galiu baldus aptraukti, sienas išgražinti. Jei reikia, knygą padarysiu, žemėlapį nupiešiu. Dekoratorės darbas labai įdomus. Dirbdama prie kiekvieno filmo vis naujų gudrybių išmokstu”, – džiaugėsi Asta.
Šiame darbe, kaip ir visur, pasitaiko ir sunkių akimirkų. „Bet dekoratorius dirba ne vienas. Šalia yra padėti pasiruošę kolegos. Antra vertus, mūsų darbe svarbiausias – rezultatas. Kokiom priemonėm jis pasiekiamas – profesinė paslaptis”, – šypsojosi A. Vildžiūnaitė.
„Ką veikia dekoratoriai, kai režisierius filmavimo aikštelėje duoda komandą „action”?”
„Yra dailininkai, dar kitaip vadinami propmasteriais (anglų k. teatrinis slengas „prop” reiškia butaforija. – Aut. past.), atsakingi už rekvizitą. Filmavimo metu jie aktoriams paduoda kardus, žvakides ir t.t. Mes, dekoratoriai, skubame ruošti kitų dekoracijų, kurių reikės scenai, filmuojamai po kelių dienų”, – pasakojo Asta.
Karti aktorystė
A. Vildžiūnaitei teko paragauti ir aktorystės duonos. „Kartą filmo apie Hitlerį „Mano dėdė Adolfas” masuotei trūko žmonių. Paprašiau į sąrašus įrašyti ir mano vardą, – prisiminė mergina. – Kūriau bankininko žmonos vaidmenį – didelėje salėje vyksta susirinkimas, Hitleris kalba, o mes jo klausome ir susižavėję plojame”.
Pirmojo filmavimo Astai užteko, kad suprastų, jog aktorystė, ir ypač darbas masuotėje, – ne jai. „Sudėtinga. Tu visą dieną turi būti pasiruošęs ir laukti, kol tave pakvies filmuotis. Bergždžias laiko leidimas.”
Užsieniečių filmai, prie kurių dirba LKS komanda, vėliau atsiunčiami į Lietuvą peržiūrėti. „Ištempia didelį ekraną ir susirinkę žiūrim. Prasideda komentarai: čia mano daryta, čia mano piešta, – pasakojo Asta. – Prisimename visus niuansus, kas vyko kuriant filmą. Tarkim, juostos herojus žiūri pro žiūroną, o mes visi juokiamės: žiūronas padarytas iš stovo, ant kurio tvirtinamos apšvietimui skirtos lempos, kojelės”.
Auksė Bogužaitė