„Penki procentai talento ir devynesdešimt penki darbo, ir tu Dievas,” – apie muzikinę sėkmę sako antrakursė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto džiazo muzikos specialybės studentė Raimonda Vaičiūtė.
Praėjusią savaitę mergina pirmą kartą dalyvavo tarptautiniame konkurse ir buvo apdovanota už geriausiai atliktą laisvąją programą.
Tavo gimtasis miestas nėra Klaipėda. Papasakok, kaip atsidūrei uostamiestyje?
Mano gimtinė yra Mažeikiai. O į Klaipėdą atvažiavau, kai man buvo 14 metų. Pradėjau mokytis S. Šimkaus konservatorijoje. Čia atvažiuoti paskatino mano muzikos mokytoja iš Mažeikių, kuri patikino tėvus, jog Klaipėdoje tikrai nepražūsiu. Jie išleido.
Kelias į džiazo vokalo specialybės studijavimą nebuvo tiesus.
Po S. Šimkaus konservatorijos baigimo įstojau į chorinio dirigavimo specialybę Menų fakultete. Nežinau, kas man „susišvietė”, tačiau po kurio laiko aš nuėjau pas S. Janušką ir pasakiau, kad noriu dainuoti džiazą. Jis man sako – neįmanoma, bet paklausė balso. Dabar galvoju, kad su tuometiniu dainavimu, dabar aš niekur nedrįsčiau pasirodyti.
Taip blogai buvo?
Žinot, kaip būna, kai dainuoti visiškai nemoki, o galvoji atvirkščiai. Juk, studijuojant chorinį dirigavimą, aš balsą lavinau dainuodama operiniu stiliumi. Bet mane priėmė. Galima sakyti, įvyko stebuklas.
Konkurse „Jazz voices” laimėjai apdovanojimą už geriausiai atliktą laisvąją programą. Ši pergalė tau suteikė daug džiaugsmo?
Žinoma. Juk tai pirmas konkursas mano gyvenime. Apskritai nesitikėjau, kad pateksiu į antrą turą, ką kalbėti apie kokius nors apdovanojimus… Laisvasis kūrinys man buvo įaugęs į kraują. Padainavus jį ir nulipus nuo scenos visi draugai teigė, kad ši daina atrodo parašyta būtent man. Nors laimėti nesitikėjau, bet kai tai įvyko, nesistebėjau, – šypsosi.
O kada į tavo gyvenimą atėjo džiazas? Dar paauglystėje?
O ne. Atvirksčiai, aš šios muzikos ilgą laiką vengiau. Dar mokydamasi S. Šimkaus konservatorijoje mano draugas bandydavo groti pianinu džiazą, o aš vis sakydavau, jog tai nesąmonė. Nesupratau šios muzikos.
Visiškai nesiklausei?
Žinojau tik „Saulės kliošą”, L. Amstrongą ir E. Fidžerald, – juokiasi.
Kada viskas pakrypo džiazo muzikos naudai?
Kartą dainavau viename bare ir man pasakė, kad mano balsas „džiazovas”, o pasimokiusi pas S. Janušką galėčiau dainuoti tikrai neblogai. Tokios užuominos mane sudomino. Suklusau. Ir taip po truputį susigyvenau su džiazu.
Bet dainuoti ant scenos, kaip ir dauguma jaunų mergaičių, turbūt norėjai jau nuo mažų dienų?
Taip, apie tai svajojau visada. Atsimenu, kaip dainuodavau pasiėmusi vazą, – šypsosi. Tačiau visada egzistavo tokia problema, kad dainuoti man neleisdavo pedagogai ir savo nusistatymą motyvuodavo žodžiais, kad yra ir stipresnių. Tik chore buvau vertinama ir atlikdavau solo partijas.
Minėjai, kad džiazą pamėgai ne taip ir seniai. Kuo patraukė tokia muzika?
Aš klausausi įvairių stilių – ir klasikos atstovų F. Šopeno, L. Betoveno ir net „popso”. Klasikinėje muzikoje viskas „sustyguota”, galioja griežtos taisyklės. Džiazas yra laisvė. Visiška. Nėra jokių ribų. Reikia pačiam atrasti savitą kūrybinį priėjimą prie kiekvieno kūrinio. Tai ir žavi.
Ką galvoji apie savo ateitį. Žadi sieti ją su muzika?
Taip, noriu ir toliau dainuoti. Pirmiausia, pabaigusi mokslus Klaipėdoje žadu studijuoti dar vieną bakalaurą. Tik šį kartą Lenkijoje. Ten kiečiausia mokykla su senomis džiazo tradicijomis. Noriu pasimokyti skirtingose mokyklose ir palyginti jas, jų vertybes.
Niekada nebuvo kilę minčių stoti į kokią nors populiarią ir perspektyvią specialybę, o muziką pasilikti kaip hobį?
Niekada gyvenime taip negalvojau. Tikslieji mokslai man niekada nepatiko, o ir mokyklą norėjau baigti kuo greičiau. Atvirkščiai, galvojau, jei nepasiseks įstoti į kurią nors muzikinę specialybę, eisiu dirbti. Neįsivaizduoju, jog galėčiau save realizuoti kitaip.
Iš dainavimo lobių nesusikrausi?
Jei esi geras savo darbo specialistas, uždirbsi neblogai. Taip yra visur. O jei esi niekas ir populiariausia specialybė nepagelbės.
O pasirodymų klubuose ar baruose jau turi?
Pasitaiko. Ir dažnai. Mums pagelbsti ir dėstytojas S. Januška, viename ar kitame kaimelyje suorganizuodamas koncertus.
Kaip mažų miestelių žmonės priima džiazo muziką?
Būna visko. Pamenu, Jakų kultūros namuose susirinko daug vyresnių žmonių. Turbūt pamatę S. Januškos pavardę jie tikėjosi kiek kitokios muzikos. Galiausiai viena moteriškė atsistojo ir pareiškė, – „ar jūs galite padainuoti lietuviškai, nes mes nieko nesuprantame”. Tačiau būna priima ir labai šiltai.
Džiazas Lietuvoje skamba tik kamerinėje aplinkoje. Niekada nebūna gaila, jog, matyt, neteks dainuoti daugiatūkstantinei miniai?
Turbūt to ir nenorėčiau. Džiazas yra skirtas mažesnei terpei. Geriau mažesnė klausytojų audotorija, kuri žino, ko nori, negu didžiulė minia, kuri nieko nesupranta.