Žmogžudžiai iš Lietuvos Vokietijoje kalės iki gyvos galvos

Lietuvių žiaurumu baisėjęsi Vokietijos teisėsaugos pareigūnai lengviau atsikvėpė.

Po 10 mėnesių bei 25 varginančių teismo posėdžių praėjusį ketvirtadienį Vysbadeno teismas baigė nagrinėti žmogžudystės bylą.

Sunkus kaltinimas pateiktas 3 vyrams iš Lietuvos pajūrio.

Lietuviai buvo apkaltinti beveik prieš trejus metus, 2002 metų rugpjūčio 9-osios naktį, Flersheimo-Veilbacho miestelyje apiplėšę bei žiauriai nužudę 57 metų prekiautoją gėrimais Gerhardą Kreinerį.

24 metų klaipėdietis Liutauras Martinavičius ir 26 metų palangiškis Mindaugas Simelis už žmogžudystę ir apiplėšimą nuteisti Volietijoje griežčiausia bausme – kalėti iki gyvos galvos.

Už gerą elgesį nuteistieji gali būti išleisti anksčiau, tačiau tai įmanoma ne anksčiau kaip po 15 metų, praleistų kalėjime.

Lietuviai sulaikyti Ispanijoje

Klaipėdietis Andrejus Limarevas už apiplėšimą sunkinančiomis aplinkybėmis neteko laisvės penkeriems metams.

Jis, kaip ir kiti nuteistieji, 2003 metų kovą buvo sulaikytas Ispanijoje ir atgabentas į Vokietiją, kur kalėjime laukė teismo pradžios.

Tikėtina, kad A.Limarevui Vokietijos kalėjime neteiks praleisti daug laiko – užsieniečiai, jeigu jie gerai elgiasi, kalėję pusę skirto laiko, paprastai išsiunčiami į tėvynę.

A.Limarevas, kaip ir kiti nuteistieji, išklausė nuosprendžio nerodydamas susijaudinimo, pabrėžtinai abejingu veidu.

L.Martinavičius dar teisme paskelbė apskųsiąs nuosprendį. Tikėtina, kad šia teise pasinaudos ir kiti nuteistieji.

Teisti nori ir Lietuva

Ketvirtasis įtariamasis – Sigitas Paulavičius – po mėnesius trukusių teisinių ginčų su Ispanijos teisėsauga tik šį pavasarį buvo atgabentas iš Madrido į Vokietiją ir bus teisiamas atskirai.

Tačiau šio palangiškio laukia ir Lietuvos pareigūnai, pateikę prašymą išduoti jį tėvynei dėl čia padarytų nusikaltimų.

Daužė, kol prarado sąmonę

„Teismas nusprendė, kad abu iki gyvos galvos kalėti nuteisti vyrai, gobšumo vedami, stipriai sužalojo auką ir paliko ją likimo valiai. Būtent nuo tų sužalojimų ji ir mirė”, – sakė teismo pirmininkas Steffenas Pouletas.

Nusikaltėliai turėjo gerai žinoti prekybininko darbo ritmą. Tą vėlyvą vakarą jie ilgai laukė grįžtančio verslininko.

Apie 1 val. nakties, kai G.Kreineris parvažiavo į namus, užpuolikai jį apsupo vos privažiavusį garažą, smogė į galvą, surišo atsigabenta virve bei lipnia juosta ir nutempė per gretimą sklypą į terasą.

Tokią įvykio versiją po ilgų tardymų atkūrė policija.

Iš daugybės kraujo pėdsakų prekybininko namuose bei sode matyti, kad vyras bandė priešintis. Jam pavyko pasprukti iš terasos, bet nubėgo netoli: nusikaltėliai jį sugavo ir vėl ėmė daužyti, kol vokietis neberodė gyvybės ženklų.

Teismo ekspertizė parodė, jog jis užspringo savo krauju ir sudužusio danties protezo likučiais.

Nesulaukusi G.Kreinerio biure, jo šeima kitą rytą sunerimo.

Vyriausiasis sūnus, išsiruošęs į Flersheimą-Veilbachą, surado tėvą kambaryje kruviną, sužeista galva, gulintį ant pilvo dviem kaklaraiščiais surištomis rankomis bei supančiotą virve.

Kaimynės girdėjo šauksmus

Vėliau teisme liudijusi G.Kreinerio kaimynė pasakojo tąnakt pabudusi nuo pagalbos šauksmo: „Atrodė, lyg kažkas kažkur būtų buvęs tempiamas prieš savo valią”.

Moteris atsikėlė ir išėjo į kiemą pasižiūrėti, kas vyksta, bet ten buvo tylu, todėl ji nusprendė girdėjusi filmo triukšmą – jos vyras kaip tik buvo užmigęs kambaryje prie įjungto televizoriaus.

Paliko daugybę pėdsakų

Aptikti pirmuosius užpuolikų pėdsakus Vokietijos policijai padėjo atsitiktinumas.

Praėjus porai savaičių po nusikaltimo, miške netoli Gernsheimo miestelio policija rado beisbolo kepuraitę, sportinius marškinėlius, sportinius batelius ir kišeninį kalendorių.

Iš pradžių pareigūnai negalvojo apie žmogžudystę ir pabandė surasti daiktų savininką, skambindami vienu telefono numerių, surastų kalendoriuje.

Atsiliepė G.Kreinerio sūnus, kuris po žmogžudystės buvo peradresavęs visus skambučius į savo mobilųjį telefoną.

Ant beisbolo kepuraitės ir marškinėlių buvo surasta lietuvių genetinių pėdsakų.

Nusikaltimo vietoje lietuviai paliko daugybę pėdsakų: ant namo durų rankenos, ant lipnios juostos, kurios net 15 metrų buvo užklijuota G.Kreinerio burna ir galva, ant aukos drabužių.

Pagrobė pinigus ir papuošalus

Kiek pinigų pagrobė užpuolikai, teismas taip ir neišsiaiškino.

Šitas klausimas buvo svarbus sprendžiant jaunesnio, vos dešimties metų G.Kreinerio sūnaus išlaikymo problemą.

G.Kreinerio vyresnysis sūnus tikino, kad tėvas namuose laikė mažiausiai 120 tūkst. eurų (daugiau kaip 414 tūkst. litų), kurie po nusikaltimo dingo.

Šeima ne tik prekiavo gėrimais, bet ir organizavo šventes, nuomojo žaidimų automatus ir palapines.

„Pas mus įprasta neštis į namus nemažą sumą grynųjų”, – paaiškino teisme G.Kreinerio sūnus.

Kur tėvas laikė pinigus, jis nežinojo. Seifas, kurį jis buvo įsigijęs anksčiau, tam reikalui netiko: dar 1999 metais trys įsilaužėliai jį nesunkiai atidarė ir išsinešė 82 tūkstančius tuometinių Vokietijos markių.

L.Martinavičius, teisme prisipažinęs dalyvavęs apiplėšime, neigė išgabenęs iš G.Kreinerio namų tokią didelę sumą pinigų.

Pasak jo, iš namo Langenhaino gatvėje buvo išnešta 24 tūkst. eurų ir papuošalai: jam ir S.Paulavičiui atiteko po 10 tūkst. eurų ir laikrodis „Rolex”, likusius pinigus pasiėmė kažkoks turkas, pakurstęs lietuvius padaryti nusikaltimą.

Plėšikavo ne tik Vokietijoje

Lietuvos policija, gavusi kolegų iš Vokietijos paklausimą, patvirtino, jog nusikaltimo metu įtariamųjų Lietuvoje nebuvo.

Du iš keturių kaltinamųjų gerai žinomi Lietuvos pareigūnams ir jau teisti už vagystes, pinigų prievartavimą, kūno sužalojimą ir kitus nusikaltimus.

2002 metų liepos pabaigoje, likus maždaug dviem savaitėms iki nusikaltimo, vyrai kirto Lietuvos bei Lenkijos sieną ir netrukus pasirodė Vokietijoje.

Jie domėjosi mašinomis: Flersheimo prekiautojas automobiliais teisme paliudijo, kad nusikaltimo dieną ar jo išvakarėse lietuviai su savo automobiliu „Chrysler” iki vėlyvo vakaro stovėjo prieš jo aikštelę.

Po G.Kreinerio nužudymo lietuviai per Prancūziją pabėgo į Ispaniją, kur buvo sulaikyti už automobilių vagystes.

Paskelbusi tarptautinę paiešką, policija pirmiausia užfiksavo vieno lietuvių mobiliojo telefono pėdsakus, o vėliau sulaikė ir juos.

L.Martinavičius suėmimo metu nešiojo prabangų „Rolex” laikrodį, nusegtą G.Kreineriui nuo rankos.

Tarp jų asmeninių daiktų buvo rastas ir dekoratyvus žiedas, kurį prekybininkas 2000 metais pirko papuošalų aukcione.

Už tyrimus – tūkstančiai eurų

Šis teismo procesas Vysbadene vyko sunkiai. Kaltinamieji nebuvo linkę gailėtis ir prisipažino nusikaltę tiktai priremti neginčijamų įrodymų.

Vokietijos teisėsauga stengėsi iš paskutiniųjų: išbandytas netgi naujas DNR tyrimo metodas, kuriuo įmanoma išanalizuoti net be šaknų rastus plaukus.

Vokiečiai negailėjo lėšų nusikaltimui tirti – vien keturias savaites trukusi ant G.Kreinerio sportinių batelių paliktų DNR pėdsakų analizė, kurios metu ištirta 350 mėginių, kainavo beveik 10 tūkst. eurų.

Laiškas – DNR pėdsakai

Paslaptingas laiškas, kurį vasario pradžioje gavo L.Martinavičiaus gynėja, vos nesužlugdė teismo proceso.

„Negaliu ilgiau žiūrėti, kaip nekalti žmonės šmeižiami ir verčiami nusikaltėliais”, – rašė iš Madrido kalėjimo Sigitas Paulavičius.

Jis esą stebėjo teismo proceso eigą skaitydamas spaudą ir pasiruošęs išaiškinti, kaip viskas buvo iš tikrųjų: nusikaltimą esą padaręs jis kartu su L.Martinavičiumi bei dar vienu bendrininku. A.Limarevas ir M.Simelis su užpuolimu esą neturi nieko bendra.

Laiškas buvo teismui naudingas tik vienu aspektu: pareigūnai galėjo paimti seilių mėginį nuo voko – iki tol jie neturėjo S.Paulavičiaus DNR pėdsakų.

Atsisakė gynėjos paslaugų

Lygiai taip pat apie užpuolimą dar praėjusių metų lapkritį teisme pasakojo ir L.Martinavičius.

Bet teismas tik iš dalies buvo linkęs tikėti lietuvio parodymais. Mat kovo viduryje prokuratūros rankose atsidūrė dar vienas laiškas, surastas tarp S.Paulavičiaus asmeninių daiktų.

Jame L.Martinavičius išdėstė būtent šią užpuolimo versiją, kurią jis jau buvo išsakęs teisme, ir prigrasino bendrininką jos laikytis.

Be to, jis patarė Vokietijos kalėjime reguliariai lankytis pas gydytoją ir eiti išpažinties, teisme akivaizdžiai atgailauti bei „elgtis, lyg būtum protiškai nesveikas”.

Laiškas vos neįklampino L.Martinavičiaus advokatės – prokuratūra pagrasino už kišimąsi į procesą nušalinti ją nuo pareigų.

Netrukus prieš gynėją atsisuko ir L.Martinavičiaus pyktis: kaltinamasis atsisakė jos paslaugų ir baigiamajame teismo posėdyje beveik tris valandas gynėsi pats. Lietuvis tikėjosi gauti ketverius metus laisvės atėmimo už vokiečio užpuolimą ir sužalojimą.

Norėjo prisiimti kaltę?

„Jeigu viskas tikrai taip vyko, tai kam reikėjo laiške taip smulkiai aprašinėti nusikaltimo detales?” – nepatikėjo L.Martinavičiaus versija teisėjas.

Jo neįtikino ir M.Simelio gynėjo argumentai, esą lietuvis dar prieš nusikaltimą išvažiavo į Ispaniją.

„Jis pats vienas prisiims kaltę, bus deportuotas į Lietuvą, ten susilauks vaiko ir išeis į laisvę”, – piktinosi Kreinerių šeimai atstovavęs teisininkas, priminęs, kad lietuviai paliko be tėvo 10 metų vaiką.

Pripažino įkalinimo psichozę

Teismas palankiai pažvelgė tik į A.Limarevo situaciją: nusikaltimo metu šio ranka buvo sugipsuota, tad jis negalėjo aktyviai prisidėti prie kankinimų ir tebuvo sargybinis. Jo pėdsakų nusikaltimo vietoje nerasta.

Teismas atidžiai peržiūrėjo ir vaizdo juostą, kurią atsiuntė A.Limarevo tėvas: joje demonstruojami sužeidimai, kuriuos esą padarė Lietuvos policijos pareigūnai dar 2000 metais.

Klaipėdietis kalėjime kelis kartus susipjaustė rankas, todėl teismui buvo kilęs įtarimas, jog Lietuvoje padaryti sužeidimai paveikė jo psichiką ir jis būtų pripažintas nepakaltinamas.

Tačiau teismo ekspertas D.Hagedornas nusprendė, kad smulkiai papasakojęs apie sumušimą Lietuvoje klaipėdietis pats sau prieštarauja.

Jį kamuoja įkalinimo psichozė: haliucinacijos, jausmas, jog jį kažkas persekioja, girdimi balsai.
Jolita Venckutė