Garis Makinonas, pravarde Solo buvo apkaltintas didžiausiu įsilaužimu į karinius kompiuterius per visą istoriją. Maksimali jam gresianti bausmė – 70 metų kalėjimo. Tačiau kaip šis namisėda iš šiaurinio Londono sugebėjo įsigauti į Pentagono ir NASA kompiuterius, kur rado duomenų, neprieinamų paprastiems žmonėms?
Įkvėpė filmas
1983 metais Gariui buvo 17 metų, kai jis kino teatre pamatė filmą „War Games” („Karo žaidimai”). Šiame filme pasakojama jauno kompiuterio genijaus istorija, kaip šis įsibrauna į slaptus Pentagono tinklus ir vos nesukelia trečiojo pasaulinio karo. Garis, tądien sėdėdamas kino salėje, pats ima puoselėti mintį, kad kada nors norėtų pažiūrėti, kas slepiama nuo visuomenės. Filmo herojui viskas baigėsi laimingai. Pentagono pareigūnai buvo sužavėti jo sugebėjimais ir įdarbino savo „kontoroje”. Tačiau toks likimas tikrai nelaukia Gario Makinono. Šiandien Gariui yra pateikta 20 kaltinimų, tarp kurių yra kompiuterio failų vagystė, valstybinių paslapčių, kurios gali būti naudingos priešui, gavimas, sąmoningas žalos apsaugotam kompiuteriui padarymas, jūrinių navigacinių prietaisų naudojimas. Kaip pasakoja pats Garis, šniukštinėdamas jis rado įdomių dalykų, pavyzdžiui: įrodymų apie NSO slėpimą.
Garis Makinonas gimė Anglijoje, Glasgo mieste 1966 metais. Jo patėvis domėjosi paranormaliais reiškiniais ir šia aistra užkrėtė savo įsūnį. Šeima gyveno netoli Falkirko, vietovėje, kuri kartais vadinama pasauline NSO sostine. Vaikystėje Garis sapnuodavo regintis didžiulius kosminius laivus. Nuo vaikystės jis pamėgo fantastines knugas ir jas skaito iki šiol.
Susidomėjo NSO
Perskaitęs žymių fantastų Izaoko Asimovo ir Roberto Heinleino romanus, jis įstojo į organizaciją „Bufora” (Britų NSO tyrimo organizaciją) būdamas 15 metų. „Buforos” nariais tuomet buvo apie 300 žmonių visame pasaulyje, kurie bandė moksliškai pagrįsti ir ištirti NSO egzistavimą. Pažiūrėjęs filmą „Karo žaidimai” jis ėmė svarstyti, ar iš tiesų įmanoma gauti informacijos apie itin įdomius dalykus. 1995 metais jis tai pabandė padaryti.
Garis pirmą kartą įsilaužė į kitus kompiuterius savo merginos tetos namuose. Jis parsisiuntė programą, kuri surado visus kompiuterius, besinaudojančius „Windows” operacine sistema, o iš jų išrinko tuos, kurie nėra apsaugoję savo duomenų slaptažodžio. Iš daugybės žioplų vartotojų Gariui įdomiausi buvo tinklų administratoriai, turintys aukštesnio lygio priėjimus prie JAV vyriausybės ir karybos duomenų bazių, kurie taip pat nepasirūpino sugalvoti slaptažodį. Pirmoji sėkmė pavertė Garį maniaku.
Jo draugai iš „Buforos” organizacijos dirbo pernelyg teoriškai, svaičiodavo apie įvairias sąmokslo teorijas, tačiau turėjo labai mažai rimtų įrodymų. Garis norėjo dokumentais patvirtintų faktų. Iš pradžių Makinonui pavyko įsilaužti į Oksfordo universiteto tinklą. Visas įsilaužimo procesas pasirodė Gariui labai įdomus, todėl greitai jis ėmė lankytis tinkluose ir duomenų bazėse, kur jis tikrai neturėtų patekti. Pavyzdžiui, JAV kosmoso tyrimų biuro tinkle.
Kartais būdavo pastebėtas
Nuo to laiko Garis ištisus septynerius metus iš savo merginos tetos namų nelegaliai lankydavosi slapčiausiose pasaulyje duomenų bazėse. Kartais koks nors NASA mokslininkas pastebėdavo kompiuterio žymeklį judant be jokios priežasties. Tuomet ryšys su Gario kompiuteriu būdavo nutraukiamas, o šis likdavo sustingęs iš baimės būti pagautas. Tačiau praeidavo šiek tiek laiko ir noras toliau tyrinėti slaptą informaciją nugalėdavo.
Įsilaužėlis teigia, kad niekuomet nebuvo vienintelis toks slaptuosiuose tinkluose. Būdamas tinkle jis įvesdavo komandą „NetStat”, kuri parodydavo visus prisijungimus prie sistemos. Pasak jo, dažnai būdavo sutinkami įsilaužėliai iš Danijos, Italijos, Vokietijos, Turkijos, Tailando ir pan. Savo kolegų įsilaužėlių vizitus jis pastebėdavo beveik kiekvieną naktį, visus tuos septynerius metus.
Paklaustas, kokį įdomiausią dalyką jis aptiko slaptuosiuose tinkluose, Garis teigė radęs sąrašą pareigūnų, kurių pareigos skambėjo taip – „Ne Žemės pareigūnas”. Susidomėjęs šiomis keistomis pareigomis, jis apžiūrėjo daugybę duomenų bazių, tačiau niekur nerado įstaigos, kur dirbtų tokį statusą turintys darbuotojai. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad JAV vyriausybės pareigūnai įdarbino žaliuosius žmogeliukus ir davė jiems vardus. Garis Makinonas mano, kad amerikiečiai turi slaptą kosminę stotį. O „ne Žemės pareigūnai” reiškė, kad jų bazė yra ne Žemės planetoje, o galbūt skrieja aplink ją. Garis įsilaužė į daugelį slaptų duomenų bazių, aptarnaujančių didžiuosius teleskopus. Ten jis aptiko daugybę nuotraukų, vaizduojančių cigaro formos objektus danguje, kurie galėjo būti NSO, bet greičiausiai tebuvo palydovais.
Įsilaužė iškart po rugsėjo 11-osios
Kaip teigia pats Garis, jis niekuomet nebuvo politiškai motyvuotas. Tačiau po 2001 metų rugsėjo 11 dienos įvykių iškart įsilaužė į slaptąsias duomenų bazes. Ten jis sakė ieškojęs sąmokslo teorijos, nes dangoraižių sprogimai jam pasirodė pernelyg sklandūs, lyg nuo serijos apgalvotai išdėstytų sprogimų. Tačiau jokio sąmokslo jis nerado.
Garis Makinonas neigia kaltinimus, kad jis sąmoningai darė žalą valstybinių organizacijų duomenims. Vyras pripažino, kad tik vieną kartą jis per klaidą ištrynė keletą failų iš slaptos valstybinės duomenų bazės. Tuomet Garis labai išsigando ir kuriam laikui nustojo įsilaužinėti. Tačiau tik iki tol, kol draugas jam papasakojo apie „Darpą”.
Pasibaisėjo kariniais mokymais
„Darpa” yra gynybos tyrimų projektų organizacija, surinkusi daugybę gerų karo mokslininkų ir yra remiama Pentagono. „Darpa” buvo plačiai žinoma, kaip išradusi internetą, GPS, kompiuterio pelę ir daugelį kitų naudingų dalykų. Tarp jų ir taip vadinamą Ateities žemėlapį („FutureMAP”). Žemėlapį, kuris bando nuspėti, kur bus įvykdyti teroristų išpuoliai. Šį projektą daugelis valdžios pareigūnų išjuokė ir pavadino nieko vertu, tačiau sąmokslo teoretikai skleidė apie jį įvairiausias legendas.
„Darpoje” Garis rado šios organizacijos sukurtą karinį robotą, kuris galėjo atlikti visą juodą darbą, pvz.: savarankiškai surasti ir neutralizuoti bombas. Tame pačiame tinkle jis aptiko ir specialiųjų tarnybų apmokymo vaizdo įrašus, kurie pasižymėjo ypatingu žiaurumu ir atrodė tarsi skirti užprogramuoti besimokančiuosius: ekrane blyksėjo žodžiai „žiaurumas”, „šokas”, „dominavimas” ir pan.
Laukia galutinio sprendimo
Garis buvo sugautas 2002 metų lapkritį. Šiandien jis pats pripažįsta, kad tai buvo neišvengiama, nes smalsumas peraugo į maniją, o dėl vartojamų narkotikų suskystėjęs protas pakuždėdavo padaryti ką nors kvailo – pavyzdžiui, palikti įžeidžiančius laiškus žmonėms, į kurių kompiuterius jis buvo įsilaužęs. Jis buvo sugautas, nes atsisiuntė iš interneto įsilaužinėjimo programą „Remotely Anywhere”, naudodamasis savo tikru elektroninio pašto adresu. Greitai po to jo namuose pasirodė policija ir uždarė Garį areštinėje. Amerikiečiai pasiūlė Makinonui slaptą susitarima: jis padengia visus padarytus nuostolius ir praleidžia amerikietiškame kalėjime keletą metų. Gariui paprašius pateikti šį pasiūlymą raštu, amerikiečiai atsisakė toliau tęsti derybas.
Buvo imta klausytis jo telefono pokalbių, tikrinti kontaktus. Garis bandė šantažuoti JAV pareigūnus sakydamas, kad nepanaikinus kaltinimų jis papasakos apie visą slaptą informaciją, surastą jų duomenų bazėse. Tačiau tokie grasinimai pareigūnams nepasirodė rimti, ir šie juos ignoravo.
Šiandien Gario Makinono draugai yra sukūrę jam interneto svetainę (www.spy.org.uk/freegary) ir siekia panaikinti jam iškeltus kaltinimus. Garis prarado galimybę naudotis internetu, o kartu ir išsvajotą darbo pasiūlymą tapti kompiuterinių žaidimų testuotoju. Nuo suėmimo dienos nedaug kas pasikeitė. Didžiojoje Britanijoje jam nebuvo iškelta jokių kaltinimų. Šiandien Garis yra bedarbis ir leidžia laiką laukdamas nuosprendžio, tikėdamasis, kad jam nereikės praleisti 70 gyvenimo metų kalėjime.
Žygimantas Pauliukevičius