Architektūra – istorijos metraštis, todėl nevalia iš jo išplėšti atskirų puslapių. Vertinant architektūrą negalima remtis emocijomis, verslo interesais, politikuoti. Tai ne tik gražūs fasadai. Dauguma Vilniaus ir jo senamiesčio pastatų iš išorės yra kuklūs, tačiau svarbūs amžiais susiklosčiusioje sostinės struktūroje, nes liudija apie šalies ir miesto žmonių kultūrą, gyvenimo būdą, ekonomiką, santvarką…
Spontaniškas dalies visuomenės priešinimasis siūlymui griauti kai kuriuos tarybinio laikotarpio pastatus Vilniaus senamiestyje ir šalia jo rodo, kad nėra aiškių nuostatų, kaip vertinti šį palikimą, kaip su juo elgtis.
Moralu ar amoralu?
Prisiminkime neseną istoriją: jau nugriauti Rusų dramos teatras, plaukimo baseinas prie Sporto rūmų, nebaigtas statyti Statistikos valdybos pastatas už Respublikinės bibliotekos, Paminklų restauravimo institutas, užstatytas skveras Gedimino prospekte, ketinama griauti „Lietuvos” kino teatrą, stengiamasi išbraukti iš Architektūros paminklų registro Sporto rūmus ir juos nušluoti nuo žemės paviršiaus, vietoj buvusios Ryšių (dabar – Sveikatos) ministerijos pastato Novotelio ir Verslo centro autorius projektuoja naujus statinius ir, atrodo, yra pasiryžęs tęsti Vilniaus gatvės rekonstrukciją tokiais metodais kaip Vokiečių gatvės. Pagaliau norima atsikratyti Šliosbergo namo, kuris saugomoje Pilių teritorijoje stovi bene 200 metų.
Vietoj daugelio nugriautų ar numatomų griauti kultūros, sporto, administracinių pastatų, žaliųjų plotų, skirtų miestiečių reikmėms, kyla privatūs komerciniai statiniai. Veiksmas, kai taikos metais naikinamos žmonių protu ir rankomis sukurtos vertybės, yra amoralus. Deja, kai Vilniaus senamiestyje griaunami namai, Šnipiškėse, Žvėryne, Antakalnyje sąmoningai sukeliami gaisrai, kai nesibaigia savavališkų statybų bumas, beprasmiška kalbėti apie moralę.
Civilizuotame pasaulyje (kartais ir pas mus) esant reikalui atliekama pastato konversija – pritaikymas naujoms reikmėms, išsaugant jo išorę, vertingus interjero elementus, stilistinį vientisumą.
Išsaugomi objektai – kas tai?
Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos apraše, patvirtintame 2005 metų LR kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-150, III skyriuje „Vertinimas, jo kriterijai ir jų taikymas”, rašoma, kad objektai išsaugojami, jeigu:
„8.1 jie susiję su akivaizdžiais išsivadavimo iš okupacinio režimo ir Lietuvos valstybingumui ypač svarbiais įvykiais;
8.2 jie sukurti kaip įrašytų į Registrą objektų ir vietovių naujadarai, pratęsiantys istorinių struktūrų, erdvių ir estetikos formavimo tradicijas ir papildantys jų vertingąsias savybes;
8.5 tai akivaizdūs konkretaus istorinio laikotarpio, pripažinto meninio stiliaus ar srovės atstovai ar amžininkai;
11.1 yra tipiškumo-charakteringumo kriterijus, geriausiai iliustruojantis vystymosi etapus ar atskirą konkretų objekto ar vietovės tipą;
11.2 tai svarbumo-įtakos kriterijus, rodantis svarbą visuomenės ir valstybės vystymosi, kultūros sklaidos procesams;
16. Nustatant reikšmingumą objekto ar vietovės būklė negali būti pripažįstama kaip reikšmingumą menkinanti aplinkybė.”
Nepakanka kriterijų
Sprendžiant, ką išsaugoti, pirmenybė teikiama vietovėms ir objektams, jau esantiems saugomose teritorijose. Vien išvardytų kriterijų pakanka, kad minėti pastatai nors taikos metais būtų išsaugoti kaip vieno iš Vilniaus miesto gyvavimo laikotarpių istorinis, kultūrinis, architektūrinis palikimas.
Sporto rūmai statyti pagal individualų projektą ir yra įtraukti į Registrą, pastato konstrukcinis sprendimas patentuotas kaip išradimas, ten vyko Sąjūdžio suvažiavimas, ten atsisveikinome ir su Sausio 13-osios aukomis, tačiau vis tiek vyksta teismai.
Šliosbergo namas Pilių teritorijoje – bene vienintelis išsaugojęs pirminį įvaizdį. Dėl „Lietuvos” kino teatro vilniečiai jau pareiškė savo nuomonę. Tačiau griovimai sostinės senamiestyje numatomi ir ateityje. Jau atėjo eilė ir Vilniaus gatvėje stovinčiam Sveikatos ministerijos pastatui, neaiškiomis aplinkybėmis išbrauktam iš saugomų namų sąrašo. Tai būdingas XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pavyzdys, esantis saugomoje senamiesčio teritorijoje.