Niekada nemieganti Raudonojo miesto širdis

Atlaso kalnų papėdėje stūksantis Marakešas turistus pakeri savo viduramžių egzotika, bet erzina arabų prekeivių įkyrumu

Garsai. Kvapai. Vaizdai. Šiais trimis žodžiais galima apibūdinti Marakešo miesto pagrindinę aikštę Džama El Fna. Bet kuriuo paros metu čia šeimininkauja gyvačių kerėtojai ir arabiškų šokių atlikėjai, rakandų, turistinių menkniekių ir egzotiškų prieskonių pardavėjai, šviežių apelsinų sulčių spaudėjai, energingai rankomis gestikuliuojantys istorijų pasakotojai, burtininkai, likimo būrėjai, akrobatai.

Džama El Fna negali miegoti. Nes ji – vienas pasaulio stebuklų, nes ji – vieno egzotiškiausių Maroko miestų širdis.

„Susitikimas su egzekucija”

Džama El Fna yra daugiau nei tik aikštė. Tai miestas mieste, vieta, kurią „būtina aplankyti”, nes jeigu „nesi aplankęs, vadinasi nesi buvęs Šiaurės Afrikoje”. Taip rašoma turistiniame gide apie Maroką.

100 metrų ilgio ir 150 metrų pločio aikštė – tikra scena po atviru dangum, įsikūrusi tarp Senamiesčio (medinos, kaip tai vadinama visose arabų šalyse) ir įspūdingos Kutubijos mečetės, kurios minaretas šauna į viršų net 77 metrus.

Vakarais Džama El Fna pavirsta didžiuliu restoranu po atviru dangumi. Aplink marokietiškus patiekalus gaminančias nedideles nešiojamas virtuvėles sustatomi stalai su suolais. Ir vietiniai, ir turistai susėda kartu, kad paragautų tažino (specialiame keraminiame inde su „kepurėle” troškintų daržovių, avienos arba vištienos), šavarmos (smulkiai pjaustytos mėsos), marokietiškų aštrių salotų, kuriose svarbiausias vaidmuo tenka paprikai. Vakarienė čia ne itin brangi – vos už 40-50 dirhamų (maždaug 14-17 litų) galima gausiai ir sočiai prisivalgyti.

Pagrindinė miesto aikštė garsi ir savo šviežiai spaustomis sultimis. Bet kuriuo paros metu čia už vos 3 dirhamus (nepilnas litas) gali išgerti tavo akivaizdoje iš kelių apelsinų išspaustų syvų.

„Džama El Fna” iš arabų kalbos galima versti kaip „susitikimą su egzekucija”, mat viduramžiais šioje aikštėje buvo vykdomos viešos bausmės nusikaltėliams. Dabar to nėra. Tačiau daliai turistų į egzekuciją gali būti panašus neįtikėtinas arabų įkyrumas, reikalaujant pinigų už nieką. Kuo toliau, tuo labiau supranti, kad Džama El Fna tėra didžiulis surežisuotas spektaklis, kuriame svarbiausią vaidmenį atlieka užsieniečių pinigai. Už buvimą netgi pasyviu renginio stebėtoju, ypač už unikalaus reginio įamžinimą, eilinis spektaklio dalyvis paprašo užmokesčio.

Kartais pinigų reikalaujama netgi iš tų turistų, kurie tiesiog skubėjo praeiti Džama El Fna, neketindami ten sustoti. Koks nors spalvingai apsirengęs jaunuolis ima tiesiai priešais nosį barškinti kažkokias metalines lėkšteles ir įnirtingai sukti galvą, ant kurios puikuojasi kepurėlė su virvele. Nelengva atsikratyti šio įkyraus jaunuolio, pareikalaujančio dirhamo ar kelių ir prakeikiančio turistą bei jo mamą, jeigu pinigų negauna.

Kalnų nesimato per Sacharos dulkes

Kai saulė kyla arba leidžiasi, atrodo, kad visas Marakešas dega. Tai todėl, kad visas jis raudonas arba rausvas. Ta spalva nudažytos bemaž visų pastatų išorinės sienos. Viduje, mažyčiuose senamiesčio namų kiemeliuose, kaip paaiškėjo, sienos baltos ar pilkšvos, tačiau išorėje – būtinai rausvos ar raudonos.

Dauguma miestų Maroke turi savo spalvą. Marakešas – raudonasis, didžiausias, Kasablanka – baltasis, Meknesas – geltonasis, Chefhoaunas – žydrasis.

Trečias pagal dydį (po Kasablankos ir sostinės Rabato) Maroko miestas Marakešas yra raudonas galbūt todėl, kad šalia stūksantys Atlaso kalnai šalia šio miesto yra rausvi. Nors kalnai yra trijų keturių kilometrų aukščio ir jie vos už poros dešimčių kilometrų į pietus ir rytus nuo Marakešo, iš miesto jų nesimato, nes ore sklando daugybė dulkių, sukilusių iš netoliese esančios Sacharos dykumos.

Už 700 dirhamų (apie 225 litus) trise visai dienai išsinuomojame didelį taksi automobilį ir važiuojame apžiūrėti kalnų. Žiemą ir ankstyvą pavasarį nemažai jų viršūnių netgi padengti sniego. Tačiau vasarą matomos tik nuo viršūnių bėgančio vandens pragraužtų vagų žymės.

Šalia didžiausio Maroke ir visoje Šiaurės Afrikoje Tubkalio kalno (4167 metrai) įsikūręs nedidelis Imlilo kaimelis. Jis gyvena vien iš atvykstančių turistų. Visas kaimelis pilnas nedidelių kavinukių ir arabiškų suvenyrų krautuvėlių.

Imlile yra ir nedidelė, turistams pritaikyta tvirtovė, vadinamasis „kasbahas”, iš kurio atsiveria įspūdingi vaizdai į Tubkalį ir į šalia esančius kalnus. Įeini į „kasbahą” ir susimoki 50 dirhamų (apie 17 litų) vien tam, kad pamatytum kalną. Žinoma, jeigu nenori pėdinti iki jo pats. Tai nelengva, nes Tubkalis yra maždaug už 5-6 kilometrų nuo Imlilo.

Vienintelė mečetė, atvira ir ne musulmonams

Nors turistams skirtose knygelėse apie Maroką rašoma, jog važiuoti Atlaso kalnų keliais baugu, taip toli gražu nėra, ypač tiems, kurie pabuvo aukštesniuose ir statesniuose kalnuose, pavyzdžiui, Kaukaze. Dabar didžioji dalis Maroko kelių išasfaltuota ir netgi kalnuose jie pakankamai platūs – du automobiliai be vargo prasilenkia posūkiuose netgi prie stačiausių šlaitų.

Šalia paprastų marokiečių namų slėniuose tarp kalnų auga alyvmedžiai, apelsinmedžiai, kitokie egzotiški augalai. Tačiau jų ne itin daug. Nedaug ir ganomų gyvulių. Marokiečiai, kaip ir dauguma arabų, nemėgsta daug dirbti. Jie geriau visą dieną prie savo namų durų prasėdės, mėtų arbatėlę pagurkšnos, su kaimynais apie viską ir apie nieką paplepės.

Kiek toliau nuo Tubkalio, viename iš Atlaso kalnų slėnių, stovi didžiulė Tin Mal mečetė. Ji vienintelė ne tik musulmonams atvira islamo šventykla Maroke.

1156 metais pastatytoje, bet neseniai restauruotoje mečetėje tik penktadieniais renkasi musulmonų maldininkai. Kitomis dienomis sargas už nedidelį mokestį mielai pravers mečetės duris bet kuriam kitatikiui.

Tin Mal viduje – salė su švelnios rožinės spalvos rytietiškais motyvais dekoruotų arkų virtinėmis. Stogo nėra. Ir minaretas neįprastas, ne ką aukštesnis, nei pačios mečetės sienos. Ant plokščio minareto stogo galima užlipti ir pasidairyti po aplinkinius kalnus bei kaimus.

Prekeiviai vadina geriausiu draugu

Sugrįžę į Marakešą, vėl keliaujam į mediną. Šįkart tikėdamiesi ko nors nusipirkti begalinėse siaurose gatvelėse, besidriekiančiose nuo Džama El Fna į visas medinos puses. „Suksais” vadinamose gatvelėse tamsoka net ir vidury baltos dienos, nes iš viršaus jie pridengti iš pagalių ir nendrių supintais stogeliais.

„Drauge, drauge! Nusipirk! Tik 150 dirhamų (apie 50 litų)!”, – šaukia vienas angliškai, demonstruodamas gana stilingą arabišką metalinį arbatinuką, kuris, vis dėlto aiškiai nevertas tos kainos, kuri paprašyta. Beje, angliškai kalbančių čia nedaug sutiksi. Visi kalba arabiškai ir prancūziškai, visgi Marokas – buvusi Prancūzijos kolonija.

Derėtis galima ir net būtina, bet neįgudusiam tai pavirsta į tikrą kankynę. Prekeivis, pasičiupęs „auką”, nepaleidžia, kažkokiu stebuklingu įtikinėjimo būdu ir įvairiausiais pasiūlymais pasiekdamas, kad vis tiek ką nors nusipirktum. „Kaip savo geriausiam draugui parduosiu už 120 dirhamų”, – neatstoja guvus arabas. Sugebėjau dar labiau nusiderėti ir nusipirkti tą arbatinuką už 75 dirhamus, tai yra perpus pigiau, nei pareikalauta iš pradžių. „Aš bankrutuosiu”, – grąžo rankas „sukso” prekeivis, nors veide matomas akivaizdus pasitenkinimas. Čia pat jis pasiūlo: „Gal štai tą, berberiško stiliaus peleninę ar aną – arabišką peilį?”. Padėkojęs bėgu, kol vėl nepakliuvau į prekybinius spąstus.

Siauromis gatvelėmis keliaujama arkliais

Visa Marakešo medina yra gana didelė. Gynybinė siena aplink ją, parodanti, koks miestas buvo viduramžiais, yra maždaug 15 kilometrų ilgio. Viduje yra ne tik Džama El Fna, „suksai” ir mečetės, bet ir keletas gražiai sutvarkytų parkų su vandens tiekimo sistemomis, atvestomis prie kiekvienos palmės ar gėlių krūmelio. Važinėti po mediną galima arklių traukiamomis karietomis. Jų pilna tarp Džama El Fna ir Kutubijos mečetės. Nenustoji stebėtis, kaip tie arkliai nieko nesumindo siaurose Senamiesčio gatvelėse.

Keliaujant už medinos ribų geriausias transportas yra taksi. Nebrangus. Vilniaus dydžio mieste iš centro į pakraštį galima nuvažiuoti vos už 15 dirhamų (beveik 5 litai). Tik reikia neapsigauti, sėsti į vadinamąjį petit taxi (mažąjį taksi), tai yra nedidelius „Renault” automobilius, kur telpa vos 3 keleiviai, o ne „Mercedes”. Šiuose vairuotojai lupa trigubai brangiau. Ir nežinia, kodėl. Nes nei „Renault”, nei „Mercedes” nėra kondicionavimo sistemų, kas nėra labai malonu tvyrant 35-40 laipsnių karščiui.

Važinėjimas miesto gatvėmis kartais atrodo chaotiškas. Tačiau didesnių incidentų nepasitaiko – miestuose leidžiamas greitis tėra 40 kilometrų per valandą. Vairuotojai labiau pypsi ne pėstiesiems, mėgstantiems iššokti į gatvę kada ir kur panorėję, o kitoms mašinoms, netikėtai pasirodžiusioms kelyje ar kokią sekundę ilgiau užtrukusioms stovėti prie įsižiebusio žalio šviesoforo signalo.

Laiką leidžia hamamuose

Marakešas – tai ne tik viduramžius primenantis ne itin švarus Senamiestis, su „suknias” vilkinčiais arabais ir nuo galvos iki kojų čadromis apsisiautusiomis arabėmis. Tai ir pakankamai intensyvus naktinis gyvenimas. Keletas diskotekų, nemažai puikių atvirų kavinių yra už medinos ribų. Tiesa, vietinių moteriškių ten beveik nepamatysi. Diskotekose arabai vyrai šoka tarpusavyje arba su turistėmis, dažniausiai šviesaus gymio.

Vien vyrai lankosi ir hamamuose – vadinamosiose „turkiškose” pirtyse, kur kelias valandas atsipalaiduoja vandens garuose ir masažuojami bei tepami specialiais švarinančiais tepalais, kažkuo primenančiais bičių pikį. Vakare mulos iš minaretų vienas per kitą palydi saulę kvietimais melstis: „Allah akbar… Allah akbar…”. Tikrieji musulmonai atiduoda duoklę savajam Dievui, kad po to tęstų gyvenimą Raudonajame mieste ir anksti ryte kita malda Alachui pasveikintų vėl sugrįžtančią saulę.
Stasys Gudavičius