Kauno sinagogoje įvykęs koncertas dedikuotas pasaulinio garso muziko Lazario Bermano atminimui
Tarptautinio lygio smuikininkai Pavelas Bermanas ir Vilhelmas Čepinskis klausytojams surengė muzikos vakarą, vertą Lazario Bermano (1930-2005) vardo.
Dviejų smuikininkų rečitalis
L.Bermano sūnui Pavelui, neabejoju, tai buvo ypač sunkus pasirodymas – tėvas šitiek daug reiškė jo gyvenime. Prieš porą metų gilus ir skvarbus impozantiškos išvaizdos pianisto žvilgsnis sekė kiekvieną sūnaus judesį, kiekvieną jo veido raumens krustelėjimą, kai šis grojo solo partiją G.Kuprevičiaus liturgijoje „Septyni Dovydo laiškai” smuikui ir chorui. Senasis Bermanas tuomet taip džiaugėsi, kad sūnus „rimtą ir dvasingą kūrinį gerai pagriežė Kauno sinagogoje”.
Antradienį P.Bermanas drauge su V.Čepinskiu interpretavo Kaune jau sykį atliktus kūrinius dviem smuikams – prancūzo E.Izaji ir vengro M.Rošos sonatas. Dviejų smuikininkų rečitaliai dėl savo nepaprasto sudėtingumo yra labai retas reiškinys net ir pasaulio muzikos praktikoje. Todėl prieš dvejus metus, įvertinęs šio koncerto unikalumą ir muzikų griežimo kokybę, žurnalas „Muzikos barai” išleido kompaktinę plokštelę „Duo recital”. Šis įrašas pelnė palankiausius Londone leidžiamo žurnalo „BBC Magazine” įvertinimus.
Kauno sinagogoje skambėjusio koncerto metu buvo atliktas ir naujas kūrinys dviem smuikams ir fonogramai „Lozoriaus giedojimai”, kurio autorius – Vidmantas Bartulis.
Priklausė aukso amžiaus kartai
Pianistas L.Bermanas koncertavo tuo metu, kai pasaulio salėse, pavergdami tūkstančius klausytojų, skambindavo ir Sviatoslavas Richteris, Emilis Gilelsas, grieždavo Davidas Oistrachas, Mstislavas Rostropovičius, diriguodavo Evgenijus Mravinskis ir Dmitrijus Kitajenko.
Maskvos konservatorijos aspirantas L.Bermanas pasaulinį pripažinimą pelnė praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Po koncerto Niujorko „Carnegie Hall” jį pastebėjo muzikos kritikai, ypač pabrėžę pianisto individualybę, minties gilumą ir nepaprastą virtuozinę techniką. L.Bermanas skambindavo sunkiausią, vadinamąjį, transcendentinį repertuarą: F.Listo etiudus ir rapsodijas, S.Rachmaninovo III koncertą, F.Šopeno, A.Skriabino, S.Prokofjevo kūrinius. Dirigentas Herbertas fon Karajanas nesyk L.Bermaną pavadino „geriausiu visų laikų P.Čaikovskio I koncerto interpretatoriumi”.
L.Bermanas savo karjeros viršūnėje daug kartų lankėsi mūsų šalyje, ją labai mylėjo. Bene stipriausias žmogiškasis išgyvenimas – sūnaus gimimas – taip pat susijęs su Lietuva. Pianistas koncertavo sostinės filharmonijoje, kai pertraukos metu jam buvo pranešta džiugi žinia – jis susilaukė savo vienturčio palikuonio.
Du kartus L.Bermanas koncertavo Pažaislio festivalyje, penkis sykius čia pravedė meistriškumo kursus.
Išleido ir knygą
Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Maskvoje, gyvenimo saulėlydį L.Bermanas sutiko Italijoje, Florencijos mieste. Nemažai koncertuodavo, tačiau didžiausią dėmesį skyrė pedagoginei veiklai. Pas pianistą mokytis į Florenciją atvykdavo studentai iš įvairių pasaulio šalių, taip pat ir iš Lietuvos.
L.Bermanas, pradėjęs groti trejų metų, o septynerių surengęs pirmąjį viešą koncertą Peterburge, paskutinįjį kartą publikai skambino 2003-iųjų spalio mėnesį. Tąsyk Berlyne, fortepijonų gamybos firmos „Bechstein” salėje, jis atliko M.Musorgskio „Parodos paveikslėlius” ir F.Listo „Klajonių metus”, taip pat pristatė ir savo knygą „Juoda – balta”.
Alina Ramanauskienė