Skaitytojai jau spėjo atkreipti dėmesį į savo apipavidalinimu išsiskiriančią „Alma littera” leidyklos nedidelės apimties knygelių seriją, kurioje publikuojami labai abstraktaus turinio alegoriniai, poetiniai pasakojimai, daugiausia paremti kokiais nors konkrečiais istoriniais įvykiais, faktais arba kada nors gyvenusių žmonių, dažniausiai menininkų, biografijomis. Knygynuose viena šalia kitos išdėstytos Makenzio Fermino (Maxence Fermine) „Sniegas”, „Juodasis smuikininkas”, „Opijus”, Alesandro Bariko (Baricco) „Be kraujo”, Kristijano Bobino (Christian Bobin) „Džiugė” – knygos, kurių žanrą geriausiai reprezentuotų dar tarybiniais metais lietuvių kalba pasirodęs ir daugumą skaitytojų pakerėjęs Richardo Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra” ir vėliau jį papildęs „Tiltas per amžinybę”.
Neseniai prie šio žanro knygų prisišliejo prancūzo Paskalio Kinjaro (Pascal Quignard) alegorinis pasakojimas „Nė vienas pasaulio rytas” – apie XVII a. Prancūzijoje gyvenusį muziką de Sent Kolombą (de Sainte Colombe), kurio, deja, nežinomas nei vardas, nei tiksli gimimo ir mirties data, nors yra išlikusių kompozicijų.
P.Kinjaras, pasinaudojęs šykščiomis žiniomis apie Sent Kolombą, sukūrė tobulo kūrėjo paveikslą, atskleidė savotišką muziko esmę. Sent Kolombas gyvas tik savo muzika, o jo muzika gyva įtemptu aistringu dialogu su mirtimi.
Jonas Vabuolas