Vaidoto Daunio tragiška žūtis nutolo per dešimtmetį, bet skaudžiu randu dilgsi ir šiandien
Tie, kurie buvo kartu su Vaidotu Dauniu Vingio parke 1995-aisiais, per Pasaulio lietuvių sporto žaidynių atidarymą, niekada nepamirš tragiškos jo žūties.
Gimtajame V.Daunio mieste Kaune, minint dešimtąsias jo mirties metines, juodame fone švietė pranašiška poeto citata: „Tarp praeities ir ateities yra tiktai eitis. Pašaukianti draugus”.
Paskutinė kelionė – į žemę
Prieš 10 metų pilname žmonių Vingio parke reklaminis „Pepsi-Cola” balionas, parengtas kilimui į orą, tempė pritvirtintą lyną, vienas žmogus jau buvo baliono gondoloje, kiti, tarp jų ir V.Daunys, laikė įsitempusį lyną ir laukė atidėto starto.
Staiga oro balioną su keleiviu laikęs lynas trūko. Balionas šovė į viršų. Visi aiktelėjo išvydę, kad lynas, kurį apie riešą buvo apsivijęs V.Daunys, pakėlė ir jį.
Oro baliono keleivis, vienintelis buvęs kabinoje, kadaruojantį ant lyno V.Daunį pamatė gal 100 metro aukštyje. Bandė įtraukti poetą į kabiną, bet plyšo V.Daunio lietpaltis. O balionas sparčiai kilo.
Iš 300 metrų aukščio V.Daunys krito žemyn. Tokia buvo paskutinė 37 m. žinomo poeto, leidėjo, redaktoriaus, kelionė. Į žemę. Sustingę iš siaubo ją stebėjo Vaidoto draugai, kolegos, žmona Raimonda su nė metų neturinčia jaunėle dukrele Kotryna Ugne.
Netektis – skaudi ir didelė
Vilniuje gyvenanti muzikė Raimonda Daunienė liko našlė su penkiais vaikais, nebaigtu statyti namu ir didžiulėmis skolomis.
Rumšiškėse gyvenantys tėvai – Stasys ir Joana Dauniai neteko sūnaus, jiems liko tik dukra – etnografė Vita Braziulienė. Ji neteko brolio.
Leidiniai „Krantai” ir „Naujoji Romuva” neteko redaktoriaus. Fondas „Regnum”, užsiimantis kultūrine ir visuomenine veikla, leidyba, muzika, atsisveikino su savo įkūrėju ir idėjų generatoriumi.
Lietuvos rašytojai, filosofai, kultūrologai, dvasininkai, kurie ir buvo artimiausias V. Daunio draugų ratas, neteko bičiulio ir kolegos.
Žmonės, žavėjęsi V.Daunio poezija, eseistika, literatūros kritika, prarado tą, kurio eilėraščius mokėsi atmintinai, o esė cituodavo kaip chrestomatinius pavyzdžius.
Tėvas atsidūrė ligoninėje
„Apie sūnaus žūtį sužinojau atostogaudamas Žemaitijoje, prie Luokės, – prisimena 83 m. Stasys Daunys, 7 poezijos ir vienos etnografinės knygų autorius. – Atvažiavo žentas ir pranešė, kad Vaidotui atsitiko nelaimė, kad jis iškrito iš parašiuto ir jo būklė – labai sunki. Kad sūnaus jau nebėra, žentas iš karto nesakė. Gal bijojo, mano širdis silpna”.
„Visą kelią į Vilnių aš kaukiau, cypiau, o žentas verkė, – prisimena S.Daunys. – Važiuodamas aš sužinojau, kad Vaidoto nebeturiu”.
Visą naktį prie sūnaus karsto S.Daunys sėdėjo iš pažiūros labai ramus ir susikaupęs. „O rytą man pakriko nervai, nutrūko mąstymas, – prisimena jis. – Atvažiavo greitoji, man suleido vaistų. Per atsisveikinimą su pašarvotu sūnumi aš pradėjau smukti, glebti… Po to mane išvežė į ligoninę”.
Lange – mamos žvakė
Vaidotą Daunį artimieji nutarė palaidoti Rumšiškėse, kur gyvena tėvai ir sesuo su gausia, kaip ir velionio brolio, 5 vaikų šeima. Rumšiškių kapinėse ilsisi ir Jonas Aistis – Vaidoto labai mylėtas poetas.
Kai ilga laidotuvių kolona pasuko Rumšiškių gatvėmis, sunkiai serganti V.Daunio mama Joana Daunienė prisislinko prie lango ir uždegė žvakę. Apie šią mamos žvakelę lange vėliau rašė filosofas Arvydas Juozaitis, buvęs artimas V.Daunio bičiulis.
Į poeto, „Krantų” ir „Naujosios Romuvos” leidėjo bei redaktoriaus laidotuves susirinko daugybė žmonių, Lietuvos literatūrinė visuomenė.
Kai kas iš tų, kurie 1995-ųjų liepą palydėjo į paskutiniąją kelionę Vaidotą Daunį, vakar Kaune, Prisikėlimo bažnyčioje, dalyvavo jo žūties dešimtmečiui skirtame renginyje, kurį vedė aktorė Inesa Paliulytė.
Buvo aukojamos šv.Mišios, grojo Kauno styginių kvartetas, prisiminimais dalijosi kultūros ir meno žmonės. Skambėjo eilėraščiai iš V.Daunio poezijos knygų. Atidaryta V.Daunio darbams ir trumpam, bet ryškiam gyvenimui skirta paroda „Atsimename, todėl ir esame”.
Renginyje dalyvavo ir V.Daunio žmona, Vilniuje gyvenanti Raimonda Daunienė su dukromis.
Kito tokio nesutiko
„Vaidotą prisimenu taip, kaip galima prisiminti tik labai šviesų, dorą, pakylėtą žmogų. Atitolusį nuo visų nedorybių ir amoralybių”, – sako R.Daunienė.
„Kito tokio po jo mirties lyg ir nesutikau, – kalba poeto našlė. – Galėčiau Vaidotą palyginti nebent su Justinu Marcinkevičium, dar kažkuo. O su jo bendraamžiais – kažin. Man regis, šiandien jis nebepritaptų prie buvusių savo draugų. Kartais pagalvoju, gal jame buvo įsikūnijusi kažkokia dievybės dalelė? Vaidotas buvo nepaprastai tyras, tiesus, iki smulkmenų sąžiningas”.
Po vyro mirties R.Daunienei, jos žodžiais, gyvenimą teko pradėti iš naujo. „Ir pradėjau, – kalba ji. – Ėmiau gyventi dėl vaikų”.
„Penki žmogeliukai, kuriais reikia rūpintis, man regis, kur kas geriau nei vienišumas, – sako R.Daunienė. – Likęs vienas, praradęs artimiausią žmogų, ko gero, palūžtum”.
Šeimyninis ansamblis
R.Daunienė nepalūžo. „Pamažu, padedant žmonėms ir laimingoms aplinkybėms, išsikapstėme iš finansinių sunkumų, – pasakoja ji. – Vaikai mokosi, auga, protingėja”.
Keturios Vaidoto Daunio dukros – antrokė, penktokė ir dvi devintokės – M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleivės. Dvi sesės Daunytės – tarptautinių konkursų laureatės. Vyriausiasis sūnus, 22 m. Augustinas, studijuoja verslo vadybą Vilniaus kolegijoje.
R.Daunienė, kurios profesija yra smuikininkė, niekur nedirba, rūpinasi vaikais. „Sūnus jau beveik savarankiškas, bet mergaitėms dar reikia padėti. Prižiūrėti, kaip groja, patarti, kartu rengtis konkursams”, – pasakoja R.Daunienė.
„Norėjau steigti savo mokyklą, – prisipažįsta ji. – Bet mūsų savivaldybė tam maloniai ir patogiai užkirto visus kelius. Net nežinau kodėl”.
„Užtai mes su dukromis turime savo šeimyninį ansamblį, – linksmai sako R.Daunienė. – Ir pagriežiame, ir kartais pakoncertuojame”.
Dialogas su mirusiu
„Šiandien galiu pasakyti: sūnaus žūtis, kurią išgyvenau labai skaudžiai, ne sustabdė, sugriovė, bet praturtino mano gyvenimą”, – kalba poetas ir etnografas S.Daunys, Rumšiškėse veikiančio literatų klubo „Langas” įkūrėjas.
„Vaidoto kapą aplankiau praėjus penkioms dienoms po laidotuvių, – pasakoja jis. – Ir kad nors ašara nukristų… Atsisėdau po liepa ir pradėjau rašyti eilėraščius. Tarsi laiškus sūnui”.
Eilėmis kalbėtis su žuvusiu sūnumi S.Daunys į kapines ateidavo kasdien. Kiekvieną dieną sukurdavo po eilėraštį.
„Tai buvo lyg dialogas su Vaidotu. Tarsi jausčiau, kad jis šalia, kad jį pasiekia mano mintys ir žodžiai. Po sūnaus mirties aš nuolat taip jaučiuosi”, – kalba S.Daunys.
„Kol jis buvo gyvas, kartais mes ginčydavomės dėl poezijos. Aš – labiau klasikinės eilėdaros šalininkas, Vaidotas buvo modernistas”, – sako S.Daunys.
Tai, ką sukūrė prie sūnaus kapo, jis išleido poezijos rinkiniu „Pro metų šakas”.
Kukli knygos dedikacija skelbia: „Sūnui Vaidotui atminti”.
Jūratė Kuzmickaitė