Visą savaitę virė aistros dėl žemės ūkio ministrei Kazimirai Prunskienei adresuoto siuntinio klajonių iš Sankt Peterburgo į Vilnių. Į šios istorijos nagrinėjimą įsijungė ne tik kai kurie parlamentarai, bet ir Užsienio reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentas ir netgi pats Prezidentas. Kodėl kilo toks ažiotažas? Kodėl nedidelis siuntinukas, kuriame buvo K.Prunskienei ir jos artimiesiems skirtos regalijos, sukėlė tokį didelį pačių aukščiausių šalies pareigūnų susidomėjimą?
Atsakymas labai paprastas – suabejota Lietuvos diplomatinio pašto patikimumu. Ar galima buvo reaguoti kaip nors kitaip, kai žemės ūkio ministrė, kuriai skirtas siuntinukas, atgabentas Užsienio reikalų ministerijos tarnautojų iš Sankt Peterburgo, pirma pateko į televizijos ekranus, o tik vėliau su jo turiniu susipažino pati gavėja?
Po šio skandalo patikrinimus atlikę ne tik pati Užsienio reikalų ministerija, bet ir Valstybės saugumo departamentas nustatė, kad žemės ūkio ministrei Kazimirai Prunskienei adresuotas siuntinys į Lietuvą pateko ne diplomatiniu paštu. Visi su palengvėjimu atsiduso – mūsų diplomatinis paštas visgi patikimas. O kas toliau? Toliau šioje istorijoje įsiplieskę ginčai priminė aklo ir kurčio dialogą. Užsienio reiklų ministerija kelis kartus pabrėžė, kad K.Prunskienei skirtas siuntinys keliavo ne diplomatiniu paštu, ir taškas. Atseit visa kita jau ne mūsų reikalas.
Tačiau kodėl taip atkakliai stengiamasi nutylėti, kad siuntinys vis dėlto keliavo per Lietuvos diplomatinę tarnybą ir Užsienio reikalų ministeriją? Juk pats konsulas patikrino jo turinį, sudarė daiktų aprašą. Na ir kas, kad siuntinys nebuvo įformintas kaip gabenamas diplomatiniu paštu. Ar tai reiškia, kad Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai su juo gali elgtis kaip tinkami, kam nori parodyti jo turinį, kam nori perduoti?
Galima įvairiai vertinti žemės ūkio ministrei ir jos artimiesiems Rusijoje skirtas regalijas, diskutuoti, ar tikrai jai vertėjo jas priimti, smerkti, kodėl taip pasielgė. Premjeras Algirdas Brazauskas, kuriam jos irgi buvo siūlomos, pavyzdžiui, atsisakė. Tačiau tai jau visai kita tema, visiškai nesusijusi nei su diplomatiniu paštu, nei su Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų elgesiu.
Matyt, reikėtų vis dėlto sutikti su K.Prunskienės nuomone, kad siuntinio ir jame kartu su siunčiamais daiktais buvusio laiško privatus pobūdis anaiptol nereiškia, kad juos sutikę atgabenti ir perduoti asmenys gali laisvai jais disponuoti, pateikti tretiesiems asmenims, demonstruoti žiniasklaidai. Pagaliau reikėtų suvokti, kad tai fundamentali teisinė ir moralinė norma, net jeigu tie asmenys ir nebūtų valstybės institucijų darbuotojai, o siuntos perdavimas adresatui nebūtų įformintas oficialios institucijos raštu, kaip kad šį kartą.
Antra vertus, jei tokių siuntinių diplomatiniu paštu gabenti neleidžia mūsų šalyje galiojantys teisės aktai, kodėl Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai ėmėsi šios misijos? Net šalies vadovas Valdas Adamkus suabejojo, ar reikėjo mūsų diplomatams imtis „Lietuvos pašto” funkcijų. Jei ko nors negali sąžiningai, nepažeisdamas nei įstatymų, nei moralės normų padaryti, geriau iš viso tokio darbo atsisakyti.
Dabar visi džiaugiasi, kad mūsų diplomatinis paštas patikimas ir saugus. Tai tikrai svarbu ne tik šią funkciją vykdančioms ir jo saugumą užtikrinančioms institucijoms, bet ir visiems Lietuvos piliečiams. Tačiau ar tą patikimumą parodo tik tai, kad ministrei skirtas siuntinys keliavo ne diplomatiniu paštu, ar yra ir svaresnių argumentų, kuriais remiasi aukšti mūsų pareigūnai?
Vakar išplatintame pareiškime ministrė K.Prunskienė tikisi, kad „negerai pasielgę asmenys atsiprašys savo vadovų bei visuomenės, kuriai tokia elgsena nepriimtina, o institucijos, kuriose jie dirba, pareikalaus adekvačios tų asmenų atsakomybės”. Tačiau vargu ar tai įvyks, nes faktus ir argumentus pas mus neretai nusveria simpatijos ir nesimpatijos, galinčios nuvesti į vingiuotą dvigubų standartų kelią.
Stasys Jokūbaitis