1867 m. Oto Glagau matė ir aprašė, kaip Skirvytėje užtvaromis gaudomos lašišos. 1890 m., remdamasis „Kauno gubernijos žiniomis”, „Varpas” rašė, kad už Jurbarko, Vokietijos pusėje, skersai visą Nemuną yra įtaisytos pertvaros, trukdančios didesnėms ir geresnėms žuvims atplaukti į Lietuvos upes. Dėl šios priežasties esą Kauno panemunių žvejai negali prasimaitinti ir yra priversti ieškotis papildomų pragyvenimo šaltinių. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad nėra įstatymų, draudžiančių Nemune gaudyti neršiančias žuvis, taip pat į masinį jų nuodijimą. 1895 m. G.Rodzievičius aprašė Lietuvoje matytas žvejojimo priemones, nenurodydamas, kuriose vietovėse ar kokiuose vandenyse jos naudotos. Iš konteksto atrodytų, kad Nemune autorius bus regėjęs žvejojant meškerėmis iš luotų bei dideliais graibštais (podryvkomis). 1910 m.. Imperatoriškosios rusų geografų draugijos Šiaurės vakarų skyriaus užrašuose iš Ė Vilenskij Vestnik’a6 buvo perspausdintas U. Mizinenko straipsnis, kuriame autorius aprašė, kaip Vilniaus gub. Trakų aps. Valstiečiai neršto metu Nemune, Neryje ir Merkyje gaudė lašišas, žiobrius ir kuojas. XX a. pradžioje jau aiškėjo, kad lietuviai nemoka vertinti savo gamtos turtų. 1913 m. spauda rašė, jog Nemune, aukščiau Kauno, apie Rumšiškes ir Darsūniškį, žuvys nyksta, nes yra: 1) nuodijamos, 2) naktimis badomos žeberklais, 3) gaudomos plukdomaisiais tinklais (trubnyčiomis), 4) gaudomos per nerštus. Tyrinėti žvejybą Nemune pradėjo Marija Znamierowska – Profferowa, 1932 m. rinkusi ir paskelbusi duomenis apie žvejybą Druskininkų apylinkėse. Autorė išvardijo Nemune sugaunamų žuvų rūšis, trumpai aprašė jų žvejojimo būdus bei priemones ir žvejų tikėjimus.
„Vakarų ekspresas”