Imperatoriškosios Vienos, Hasburgų dinastijos puoselėtos beveik 700 metų, grindinys šiandien dar mena muzikinę karjerą šiame mieste pradėjusių Volfgango Amadėjaus Mocarto, Johano Štrauso, Liudvigo van Bethoveno ir kitų kompozitorių žingsnių aidą… Šio miesto universiteto auditorijose skambėjo psichoanalizės pradininko Zigmundo Froido balsas, o iš XIII amžiuje statytų karališkųjų rūmų balkono 1938 metais Adolfas Hitleris kreipėsi į austrus: „Norite prisijungti prie Trečiojo reicho ar norite mirti?” Šiandien pievelėje prieš legendinį balkoną žydi bulvės ir noksta pomidorai…
1.600.000 gyventojų priglaudusi Austrijos sostinė Viena įkurta tarp Dunojaus vartų ir Alpių. Kažkada šiose apylinkėse buvo keltų gyvenvietė, ant kurios griuvėsių Romos legionieriai pastatė karinį miestelį.
881 metais gyvenvietė pirmą kartą paminėta Venes vardu. 1137 metais istoriniuose šaltiniuose jau kalbama apie miestą, o po 100 metų Vienai suteikiamos ir miesto teisės.
Nuo 1276-ųjų Viena – Hasburgų rezidencija. Hasburgų dinastija miestą valdė iki pirmojo pasaulinio karo pabaigos.
Austrijos sostinė garsi ne tik V. A. Mocarto, J. Haidno, J. Bramso pavardėmis. Šiame mieste 1498 metais didysis menų patronas, imperatorius Maksimiljonas I subūrė garsųjį Vienos berniukų chorą. Šiandien choras sekmadieniais bei religinių švenčių metu atlieka V. A. Mocarto, F. Šuberto, J. Haidno mišias Hasburgų rūmų koplyčioje. Norintieji patekti į choro koncertus vietas rezervuojasi prieš 8 savaites. Susipažinti su Vienos berniukų choro istorija, gal kiek pasaldinta ir su tam tikromis intrigomis, galima pažiūrėjus amerikiečių filmą „Beveik angelai”.
1515 metais į Austrijos sostinę koncertuoti buvo atvykęs 100 žmonių muzikinis kolektyvas iš Lietuvos. Goštautams ir Radviloms priklausiusi muzikinė kapela lankėsi Vienos karališkajame dvare.
Beje, jei šią vasarą dar ketinate aplankyti Vieną, neskubėkite. Garsiausi architektūriniai paminklai šiuo metu restauruojami – Austrija ruošiasi 50-osioms nepriklausomybės atgavimo metinėms.
Supranta, bet nekalba
Savaitgalį muzikos sostine vadinamos Vienos gatvės, esančios kiek toliau nuo centrinės Šv. Stepono aikštės, ištuštėja. Dirba tik suvenyrų krautuvėlės, restoranai, kavinės, į kurias užsukus pagyvenusio amžiaus padavėjos tingiai priima užsakymus. Jei nesate priekabus tokiam aptarnavimui, už keturiolika eurų keli žmonės gali ne tik sočiai pavalgyti, bet ir užsisakyti po taurę baltojo vyno.
Angliškai kalbančių austrų – tik kas trečias jaunas žmogus. Kavinių padavėjos užsieniečio pageidavimą bloknote pasižymi tik pastarajam pirštu bakstelėjus į meniu.
Jauna mergina, paklausta, kur galima įsigyti metro bilietus, net nebando aiškinti: į aparatą įkišusi jai paduotą penkių eurų banknotą paspaudžia reikiamus mygtukus ir šypsodamasi paduoda talonėlį. Kol atvyksta traukinys, vokiškai dar spėja paaiškinti, kaip jį pažymėti.
Taksistas – prieš arklius
Baimintis, jog Vienoje vietiniai nekalba angliškai, nevertėtų. Turistų pamėgtoje centrinėje Šv. Stepono aikštėje, kurios pasididžiavimas – vėlyvosios gotikos laikotarpiu statyta Šv. Stepono katedra – jaunuoliai gražia anglų kalba siūlo įsigyti bilietą į du tūkstančius žiūrovų talpinantį Vienos operos ir baleto teatrą.
Pasak puošniais XVIII amžiaus karališkojo dvaro rūbais ir kiek apšiurusiais perukais pasidabinusių vaikinų, jie bilietus platina, nes „nori, kad turistams atitektų geriausios vietos salėje”.
Užkalbina bilietų platintojai ne kiekvieną. Pasak besišypsančio jaunuolio, patirtis rodo, jog spektakliais, į kuriuos bilietai kainuoja daugiau nei trisdešimt eurų, turistų grupės iš Lietuvos nesidomi.
Dėl aukštų kainų lietuviai nesidomi ir arkliais kinkytomis karietomis, kuriomis austrai atidarda į žymiąsias Vienos puotas. Gatvėse prie garsiųjų istorinių Vienos paminklų išsirikiavę važnyčiotojai už penkiasdešimties minučių pasivažinėjimą senamiesčiu prašo 95 eurų.
Stebint gatvėmis viena paskui kitą pravažiuojančias karietas, susidaro įspūdis, jog romantikos mėgėjų Vienai netrūksta, o karietų verslas čia klesti. Tuo tarpu triračio raudonojo taksi vairuotojas, prisidegdamas cigaretę, bandė įpiršti savo paslaugą: „Mano taksi dvigubai pigesnis ir greitesnis. Gal jūs paaiškinsit man, kodėl turistai renkasi arklius, o ne mano taksi?” – pečiais traukė jaunasis vairuotojas, taksi pedalus minantis tik vasaros sezonu.
„Vagių yra ir Vienoje”
Centrinėje Šv. Stepono aikštėje gyvenimas verda vos ne ištisą parą – be turistų, čia sutiksi ir miesto elgetas, gatvės artistus, breiko šokėjus, savo dainas ir muziką populiarinančius indėnus – tautų, kultūrų ir laikmečių eklektika.
Išėję pro centrines Šv. Stepono katedros duris ir pasukę į kairę, atsidursite pėsčiųjų gatvėje, vadinamoje „Muzikine mylia”. Apie kilometrą besitęsiančios „Muzikinės mylios” grindinys dekoruotas žvaigždėmis, kuriose įrašyti visų laikų garsiausių kompozitorių, gyvenusių ir dirbusių Vienoje, vardai – V. A. Mocartas, L. van Bethovenas, J. Haidnas, J. Štrausas, ir t.t.
Perbėgus „Muzikinę mylią”, turistus pasitinka nedidelis skverelis. Čia verda kitoks gyvenimas – saulės atokaitoje ant suolelio ilsisi vadinamieji „bomžai”.
Šiuolaikiškesnis ir agresyvesnis gatvės jaunimas renkasi požeminiuose perėjimuose ir metro. „Saugokit rankines, – perspėja gidas. – Vagių ir ne tik… yra ir Vienoje.”
Valkatų pamėgto skverelio centre puikuojasi Šv. Karlo bažnyčia – gražiausia barokinio stiliaus bažnyčia Vienoje. 1713 metais septintą kartą Austrijos sostinėje kilus didžiulei maro epidemijai, nusinešusiai keliasdešimt tūkstančių gyvybių, imperatorius Karlas IV davė Dievui pažadą – jei liausis epidemija, maru sergančiųjų globėjui Šv. Karlui pastatysiąs bažnyčią. Po metų epidemija liovėsi ir 1716 metais buvo padėti šios bažnyčios pamatai. Statyba truko 20 metų. Apžiūrėti puošnų barokinio stiliaus interjerą užsieniečiams siūloma už atitinkamą mokestį.
Vienos parke – linkėjimai lietuviškai
Lankomiausiu pripažintas ir Vienos centrinis parkas, kurio puošmena – paminklas Johanui Štrausui, pastatytas dar 1883 metais.
Bet pagrindinis parko akcentas – Kursalonas, kuriame dar ir šiandien skamba auksinėmis vadinamos Štrauso operetės. Sumokėjus nuo 35 iki 50 eurų, Kursalone galima kiekvieną vakarą šokti valsą, o išalkusiems siūloma ir prabangi vakarienė – nuo 60 iki 80 eurų.
Centriniame Vienos parke tamsaus gymio vaikinas, siūlantis apsilankyti Kursalone, mandagiai pasiteirauja, iš kur atkeliavome. Išgirdęs Lietuvos vardą, išeinančiuosius pro vartus palydi: „Gero laiko”.
Jubiliejaus proga – daržas
Didingiausias Vienos statinys – Hasburgų karališkųjų rūmų ansamblis, pradėtas statyti XIII amžiuje, valdant karaliui Otokarui. Šiame komplekse yra 2600 kambarių ir 14 uždarų kiemelių. Į valdžią atėjus naujam monarchui, karališkųjų rūmų ansamblį papildydavo naujas statinys – valdovai prieš tai buvusiojo monarcho rūmuose apsistoti nepageidaudavo.
Šiandien rūmuose įsikūręs etnografijos, senų muzikos instrumentų muziejai. Į rūmus perkelta ir dalis nacionalinės bibliotekos.
Iš karališkųjų rūmų balkono 1938 metais Adolfas Hitleris kreipėsi į austrus: „Norite prisijungti ar norite mirti”? Susirinkusieji jam atsakė: „Hi Hitler”. Taip buvo duotas sutikimas Austriją prijungti prie Trečiojo reicho.
Baigiantis antrajam pasauliniam karui, miestas buvo smarkiai subombarduotas. Laisvuosius plotus, želdinius valdžia atidavė miestiečiams, kurie, gindamiesi nuo bado, prisodino daržovių. Pievelėje prieš karališkuosius rūmus šią vasarą aptvertos senomis tvoromis vėl sužaliavo bulvės. Taip minima 50-ies metų sukaktis po nepriklausomybės atgavimo.
Turistinė agentūra, siūlanti kelionę į Vieną, į lankomiausių Austrijos sostinės objektų sąrašą neįtraukė įspūdingų barokinio stiliaus Šenbruno rūmų, kurie statyti buvo pradėti septynioliktojo šimtmečio pabaigoje, įsakymą davus Leopoldui I. XVIII a. viduryje imperatorienė Marija Teresė užsigeidė vasaros rezidenciją perstatyti į Šenbruno rūmus.
Auksė Bogužaitė
„Vakarų ekspresas”