„Nesu tipiškas mūsų krašto menininkas. Aš esu vienas iš Vakarų Europos legionierių mene. Man nereikia įrodinėti, kad esu geras ar blogas. Aš toks esu. Esu stipriausias savo srityje”, – prisistato tapytojas Sigitas Staniūnas.
Jo paveikslų apsuptyje Klaipėdos dailės parodų rūmuose ir Baroti galerijoje šie žodžiai skamba visiškai natūraliai ir įtikinamai, be menkiausios pagyros gaidelės. O ir pats autorius, klestelėjęs tiesiog ant grindų, žiūrintis tiesiai į akis, tarsi hipnotizuoja nenutrūkstamu žodžių srautu.
Ruošdamasis šiai parodai, pasisemti įkvėpimo vykote į Vietnamą. Tai ne pirma jūsų kelionė į Aziją. Kodėl ten vykstate?
Dažnai vykstu į Aziją, nes mane domina kultūrinis istoriškumas. Azijos kraštai skurdesni nei mūsų, tačiau jie turi labai puoselėjamą kultūrą ir požiūris į meną ten – visai kitas. Aš nežinau kodėl taip susiklostė mano gyvenimas ir karjera, kad aš vieną kartą atsidūriau Indonezijoje. Vėliau važiavau į Kambodžą, Vietnamą.
Šiose kelionėse pasikraunu tam tikros energijos, įvaizdžių, kad mano menas dar patobulėtų ir įgautų dar kitų formų. Savo tapyba siekiu universalios kalbos. Universalumas mane domina ne dėl eklektikos. Manau, kad mene svarbiausia asmenybė ir originalumas.
Norinčių tai padaryti yra daug, tačiau sugebančių to pasiekti vienetai. Manau, kad esu vienas iš tų. Tai nėra ditirambai sau. Man, po galais, tai išeina. Daug metų savo darbus pristatinėjau įvairiose šalyse, norėdamas pasitikrinti kaip jis bus suprastas. Manau, kad atradau tam tikrą kalbą.
Kad to pasiekčiau dariau tam tikras aukas. Kurdamas šią ekspoziciją aš ilgą laiką gyvenau asketiškai užsidaręs studijoje. Nieko nemačiau – tik savo darbus ir terpentino kvapą. Dirbau per naktis. Turėjau tai daryti. Menininkas privalo į kūrybą žiūrėti atsakingai, jei nori būti geras šių laikų riteris ir konkuruoti su tolygiais partneriais.
Menotyrininkai jus apibūdina kaip labai produktyvų menininką. Ką pats apie tai manote?
Mane erzina vartotojiškas požiūris į meną. Menas – ne naujas kremas ar sviestas.
Taip, aš galiu pasakyti, kad labai daug dirbu. Aš praleidžiu po 22 val. savo studijoje tapydamas. Aš abejoju, ar daug yra mano kolegų, kurie taip sugebėtų, nes tam reikia didžiulio tikėjimo, fizinio ir dvasinio pasiruošimo, daugelio metų ėjimo į tai.
Nenorėčiau kalbėti, ką man reiškia tulpė, lotosas ar moters akys, ar dar kas nors, nes tai – intymūs dalykai. Mano fizinis kūnas nėra svarbus elementas. Aš kaip ir kiekvienas žmogus turiu galvą, dvi rankas ir kojas. Daug svarbiau energija, dvasiniai dalykai ir talentas. Šiandien aš turiu skubėti kol ta paukštė yra šalia manęs, už nugaros.
Bijote, kad ji gali nuskristi?
Nesu naivuolis. Aš žinau, kad toji paukštė bus tol, kol man bus duota. Aš netikiu, kad žmonės ką nors gali valdyti. Jie gali būti organizuoti arba ne, tačiau kūryba susijusi su dvasingumu.
Tikiu, kad grožis yra tai, kas gali žmonių širdis paversti kažkuo kitu. Aš manau, kad neužtenka vaikščioti į sporto klubą ir žavėtis saulėlydžiais, kad turėtum švarią ir tvarkingą dvasią. Tam reikia visai ko kito – muzikos garso, keistos spalvos, formos arba tikėjimo tuo. Aš tuo tikiu ir man tai padeda judėti toliau.
Esate tarpdisciplininių menų atstovas, kuriate tradicinę aliejinę tapybą, performansus, instaliacijas. Kokios meno formos jums mieliausios?
Tai nereiškia, kad aš esu išsiblaškęs menininkas. Iš to amžiaus aš seniai išaugau. Manau, kad menininko gyvenime priklauso viskas, pradedant tuo, kaip tu atrodai, kaip kalbi su žmonėmis. Net tai, kaip tu kvėpuoji, yra tavo meno dalis.
Aš vertinu tradicijas. Tokios tapybos, kuri čia pristatoma, jūs Lietuvoje daugiau nerasite. Ne kiekvienas menininkas šiandien toleruoja technikas, surastas XVI a., nes jos įpareigoja gyventi ritualu. Tu negali nutapyti kūrinio greičiau, tu turi jį kasdieną liesti, džiovinti, plonais sluoksniais su juo judėti toliau. Taip tapyti – tas pats, kas auginti vaiką.
O performansai man padeda įsiterpti tarp muzikos, poezijos ir dar kažko. Senoje Eurazijos jūrų apsuptoje žemėje ir anoje pusėje, kur saulė kyla, žmonės mąsto, kad garsas yra dar vienas elementas, kuris papildo grožį. Dėl to mano parodose atsiranda muzikantai, garsai ar kitokie estetiniai veiksmai, kurie padeda žmonėms atrasti kitokį meno pasaulį.
Taip, yra žmonių, kurie sako, kad paveikslai – tai dažyti skudurai. Žiūrėdami į saulėlydį jie tikriausiai taip pat galvoja, kad tai yra šviesos šaržas ir laukia, kada greičiau nusileis saulė, kad galėtų įjungti šviesą. Man nuo to bloga. Jei būtų mano valia aš tokius žmones sodinčiau į kalėjimą už neišprusimą ir estetikos pamokų nelankymą. Deja, mes gyvename demokratiškoje šalyje ir tai yra tik mano radikalus požiūris.
Tačiau galbūt aš galiu padėti tokiems žmonėms atverti kitą atmosferą šalia savo kūrinių. Performansai padeda tai padaryti. Be to, jie papildo ar kompensuoja mano gilų įlindimą į istoriją. Kurdamas paveikslus, kurie turi išlikimo intenciją ar netgi vertę turi pamosuoti vėduokle, paleisti paukštį ar paaukoti gėlę. Nes tai yra šiuolaikinio pasaulio raiškos būdai ir aš jų nevengiu.
Tačiau man nepriimtinas destruktyvus kelias į meną. Šiais laikais pilna visokių judėjimų, -izmų. Man tai neįdomu. Aš nenoriu dalyvauti destrukciniuose judėjimuose, aš noriu kurti grožį. Manau – kad tai yra meno misija.
Aš nemanau, kad gražu būti susivėlus. Man patinka damos, kurios savimi rūpinasi. Man patinka prižiūrėti sodai ir nematau jokio grožio apleistuose soduose, ar šiukšlių neišnešime. Visi dalykai gyvenime susiję.
Kur vėliau keliaus jūsų kolekcija, šiuo metu eksponuojama Klaipėdos dailės parodų rūmuose?
Klausimas ar tie kūriniai judės toliau gali būti įdomus turtingesnėje šalyje. Ten jie gali būti įsigyti. Jei taip atsitiktų čia – aš būčiau didžiai šokiruotas. Tačiau aš dar turiu kelis variantus. Juk aš – menininkas profesionalas ir gyvenu iš to, kad keičiu meno kūrinius į galimybę įsigyti dažus, išlaikyti studiją ir šeimą.
Pavyzdžiui, dabar Klaipėdos dailės parodų rūmuose eksponuojamoje kolekcijoje yra pora kūrinių, kurie atsiųsti iš Niujorko, kurie mano manymu yra labai geri mano darbai ir klaipėdiečiai verti juos pamatyti.
Ši paroda – tai mano meilės išpažintis šio miesto publikai. Noriu nuoširdžiai pateikti viską, ką aš turiu geriausio ir gražiausio.
Turite sentimentų Klaipėdos publikai ar miestui?
Per metus surengiu po 10-15 parodų. Tokiu tempu gyvendamas jau kurį laiką nepradedu jausti sentimentų kokiai nors vietai. Tačiau tai – mano pareiga tėvynei, gimtajai žemei.
Būna menininkai, kurie bendrauja su publika efekto būdu. Mane tai nervina, aš stengiuosi kurti darbus, kurie turėtų vertę. Žinoma, jie daro įspūdį, nes aš naudoju tokias spalvų skales, kurios veikia dvasią. Žmonės pagyvenę su mano kūriniu, kartais man sako jį sapnavę. Kažkas matyt yra. Iš tikrųjų stengiuosi sukurti tokį paveikslą, su kuriuo būtų galima gyventi, kuris taptų palikimu vaikams, anūkams.
Labai didelius kūrinius aš kuriu nedidelėse patalpose. Galbūt kas nors juos įsigis ir turės su jais gyventi nedidelėje erdvėje. Dažnai aš tapau rankomis. Pavyzdžiui, šis paveikslas nutapytas beveik vien tik rankomis
Kodėl?
Todėl, kad trečdalis pasaulio žmonių valgo rankomis ir geriau jaučia maistą. Ir aš tuo tikiu. Tapant rankomis yra visai kitas paveikslo ir žmogaus dvasinis santykis.
Aš tikiu, kad žmogus pasižiūrėjęs parodą taps gražesnis, geresnis. Po galais, nevaikščios surauktu veidu gatvėje ir nenervins kitų. Dėl to aš stengiuosi. Gal tai utopija? Aš nežinau. Bet aš žinau, kad tapyba verda aistrom ir tikiu, kad žmones ji išjudina iš apatijos.
P.S. Sigito Staniūno paroda Klaipėdos dailės parodų rūmuose ir Baroti galerijoje (Aukštoji g. 3,3a) veiks iki rugpjūčio 11 d.
Jurga Petronytė
„Vakarų ekspresas”