1997 metų spalio 15 dieną Rusijos delegacija susitikime Osle (Norvegija) NATO Šalių ir Lenkijos, Švedijos, Suomijos, Lietuvos, Latvijos bei Estijos atstovams pateikė eksperimento, atlikto tiriant palaidoto cheminio ginklo Liusekilio (Švedija) rajone nutekėjimą, duomenis bei pasiūlymus, kaip būtų galima sustabdyti gresiančią europinio masto katastrofą. Nelaukę tokio pranešimo šių šalių atstovai iš pradžių paprašė 15 minučių pertraukėlės, po to – pusantro mėnesio, bet ir po ketverių metų niekas nebeužmezgė ryšio…
Nežinau – vadinasi, esu saugus?
1998-aisiais ir 2000-aisiais rusų organizuotos ekspedicijos minėtame rajone 353 km ruože rado 27 nuskandintus laivus, kai kuriuos subyrėjusius į dvi tris dalis. Vandens ir grunto mėginiai nepaliko jokių abejonių, kas slypi jų triumuose. 2000 metais, be iprito ir liuizito, pirmą kartą užfiksuota zarino pėdsakų. Tačiau baisiausias radinys buvo rastas tų pačių metų vasarą. Bornholmo rajone aptiktas nuskandintas daugiau nei 100 m ilgio laivas. Net iš pirminių analizių buvo aišku, jog vandenyje ir grunte yra nuodingųjų medžiagų.
2001-aisiais ekspedicija vėl nuvyko į tą pačią vietą. Per kelias dienas būtent tame rajone rasti dar du laivai. 105 m gylyje filmavimo kamera perdavė sukrečiančius vaizdus: skyles bortuose ir deniuose, nuplėštus liukų dangčius, skyles bombų bei sviedinių korpusuose. Skandinant laivus iš akių buvo išleistas menkutis faktas, jog cheminiai šaudmenys turi ir užpildymo angas, užkimštas kamščiais – būtent pro juos pirmiausia pradėjo tekėti nuodingas skystis.
Informacija apie ekspedicijos rezultatus buvo pateikta pasaulio visuomenei, pasirodė televizorių ekranuose, bet… tik kartą ir tai, atrodo, per neapsižiūrėjimą. Daugiau niekas prie tos temos negrįžo. Matyt, itin įtakingos jėgos suinteresuotos, kad panaši informacija nedrumstų kažkieno pasiturimo egzistavimo,
Šiek tiek statistikos. Baltijos jūroje per metus pagaunama maždaug 800 tūkstančių tonų žuvies ir jūros produktų, t.y. apie 1 proc. pasaulyje sugaunamos žuvies. Vadinasi, per metus daugiau nei 250 mln. žmonių rizikuoja prie jūros produktų kaip „pagardą” gauti dar ir nuodingųjų medžiagų dozę. Tačiau kokybės kontrolė šiuo atveju bejėgė. Kuris žuvies pramonės gigantas (ir ne gigantas) sutiktų savo valia atsisakyti verslo? Jei kiltų panika ir žuvies bei poilsio ir pramogų verslo rinka pajūryje žlugtų, bendri suinteresuotųjų šalių nuostoliai galėtų sudaryti 12-15 mlrd. JAV dolerių per metus. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, pakanka prisiminti istoriją su „pasiutusia” angliška jautiena. Didžiosios Britanijos ekonomika per 4 mėnesius patyrė daugiau kaip 2,5 mlrd. svarų sterlingų nuostolių, dar daugiau – dėl tiekimo kontraktų nutraukimo.
Valdžios neveiklumas paaiškinamas politinės valios nebuvimu. O tą valią geriausiai veikia visuomenės nuomonė. Deja, išvystyta demokratija ne tik suteikia laisvę ir nepriklausomybę – ji parodo finansinę priklausomybę nuo politikų ir verslininkų. Gyvenimą valdo tam tikros elgesio ir atsiribojimo normos. Jei žmonės sužinotų, kad su gabalėliu Baltijos jūroje sugautos žuvies gali suvalgyti dvi molekules iprito ir susirgti ar pradėti gimdyti išsigimusius vaikus, iš karto žlugtų žvejybos bei žuvies perdirbimo verslas, nešantis milijardinį pelną. Tas pat nutiktų ir su turizmo verslu. Kita vertus, daug lemia ir gandų lygmuo. Masinė šizofrenija prasideda tada, kai įslaptinamas ar pernelyg eskaluojamas koks nors faktas. Čia vėlgi reikalinga diplomatija ir mokėjimas problemą pateikti taip, kad ji nekeltų nepagrįstos panikos.
Daugiau kaip 100 mln. žmonių gyvena Baltijos jūros baseino regione, ir dauguma jų nežino apie tas problemas – juo labiau neįsivaizduoja, kokį pavojų jos kelia.
Skęstantieji, skęskite tyliai
Ne pirmus metus Baltijos jūros problemomis užsiimantis Rusijos dūmos deputatas Anatolijus Jefremovas, vienas organizacijos „Eko-Balt” įkūrėjų, turi pasiūlymų, kaip išvalyti jūrą. Jis siūlo tai, ko negalima utilizuoti, iškelti – sausumoje nuodingąsias medžiagas būtų galima naikinti. Tai, ko iškelti dėl tam tikrų priežasčių negalima (labai surūdiję ar jau pažeisti korpusai ir pan.), reikėtų užkonservuoti, tačiau naudoti ne betoninius sarkofagus, o specialią medžiagą – akvapolimerą. Taip laivai atsidurtų savotiškuose maišuose.
Rusijos moksliniame taikomosios chemijos centre yra sukurta net speciali technologija. A.Jefremovo nuomone, nuodingųjų medžiagų utilizavimo gamyklas būtų galima statyti negyvenamose salose, viena kurių – vakarinėje Suomių įlankos dalyje, 30 km nuo kranto. Dabartinės technologijos (kaip Kaliningrado korporacijos KONTEX specialistų sukurtos kriogeninės) leidžia tokius darbus atlikti saugiai. Ir dirbti reikėtų ne slaptai, kad nepasklistų gąsdinantys gandai ir pramanai, o stebint visos Europos ekologams.
Viena, ko absoliučiai negalima daryti, A.Jefremovo teigimu, – palikti visko kaip yra ar nenorėti spręsti problemos prisidengiant nuomone, kad situacija prie Švedijos krantų ar toliau mūsų nejaudina, nes tai per toli. Tai visų žmonių problema.
2006 metų liepos 14 dieną pradėtas vykdyti trejus metus truksiantis bendras rusų ir belgų projektas, kuriam vadovauja Širšovo okeanologijos instituto direktoriaus pavaduotojas Atlanto vandenyno skyriui Vadimas Paka. Be rusų ir belgų, jame dalyvaus Vokietijos, Danijos, Suomijos ir Latvijos specialistai. Ketinama ištyrinėti cheminio ginklo palaidojimo rajonus Latvijos ir Švedijos teritoriniuose vandenyse.
Tarptautinės teisės požiūriu antihitlerinės koalicijos šalys neturi jokios atsakomybės už nuskandintus cheminius ginklus, kadangi tais laikais nebuvo tarptautinių susitarimų, draudžiančių tai daryti. Tačiau šiuo atveju reikėtų vadovautis ne teise, o bendrosiomis moralės normomis.
Rusų mokslininkai ne kartą kėlė galutinio trofėjinio vokiečių cheminio ginklo palaidojimo problemą – bandė tai daryti tarptautiniuose kongresuose ir seminaruose. Prieš kelerius metus pranešimas, kuriame buvo ir mokslinės tyrimo ekspedicijos rezultatai, skaitytas Osle NATO šalių atstovams dalyvaujant. Tačiau Vašingtonas ir Londonas ėmėsi savų priemonių: dokumentus apie trečiojo reicho cheminio ginklo kapavietes įslaptino iki 2017 metų. Jie mano, kad Baltija nuo jų pernelyg toli, taigi jei ir įvyks kas nors baisaus, tai ne pas juos ir ne su jais. Išeitų, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Bėda tik ta, kad patys skęstantieji kol kas linkę skęsti tyliai ir net nebando galvoti, kaip išsisukti iš padėties.
Mokslininkų darbai sistemingai aptariami mokslinėse konferencijose, ta tema parašyta nemažai straipsnių bei pranešimų. Deja, darbas nejuda, nors problema puikiai žinoma kaip Baltijos šalių vyriausybių vadovams, taip ir ES vadovybei, JTO organizacijai. Sunkiausias klausimas – ne „kas kaltas?” ar „ką daryti?”, o kaip priversti Baltijos šalių valstybes nebeapsimesti esant niekuo dėtomis ir, kol nevėlu, sėsti prie derybų stalo. Pati savaime problema neišsispręs – čia negali būti jokio „o gal”. Tai aišku visiems, išskyrus politikus. Juo keisčiau, kad abejingai reaguoja būtent europiečiai, pamišę dėl sveiko maisto, boikotuojantys modifikuotus rapsus, keliantys triukšmą dėl gliutamatų kiekio kai kuriuose produktuose ir baudžiantys tuos, kurie nesurenka šunų kakučių…
Bendras dubenėlis – ne mūsų bėda?
2003 metais įkurta viešoji įstaiga „Gyvenimo versmė” vienija bendraminčius, kuriems nesvetimos Baltijos jūros problemos. Pasirodo, ir šiais laikais dar yra altruistų, besistengiančių padaryti viską, kad jei ne mes, tai mūsų palikuonys galėtų didžiuotis turintys švarią jūrą. „Mes atsakingi už viską, kas vyksta šiame pasaulyje” – toks „Gyvenimo versmės” devizas.
2005 m. „Gyvenimo versmė” subūrė Iniciatyvinę grupę jūros taršos problemoms spręsti. Grupės pirmininkas ir „Gyvenimo versmės” steigėjas Valerijus Šuiskis visada pabrėžia, kad jokių politinių-populistinių siekių, siekiant sukelti sąmyšį visuomenėje, nėra ir nebus. Kalbama apie visuomenės susirūpinimą Baltijos jūros bendrąja tarša, o svarbiausia susirūpinimo priežastis – dideli kiekiai cheminio ginklo, nuskandinto Baltijos jūroje po Antrojo pasaulinio karo, ir šio ginklo poveikis ekosistemai. „Gyvenimo versmė” yra sudariusi sutartį su užsienio mokslininkais dėl teisės panaudoti ir pritaikyti pažangiausias technologijas įgyvendinant projektus, skirtus Baltijos jūros taršos problemoms spręsti, taršos prevencijai vykdyti. Tačiau tam reikalinga visų Baltijos jūros regiono valstybių tvirta politinė valia.
Vienintelis kelias tam pasiekti – tarptautinė konferencija. Organizuoti tokią konferenciją 2006 m. rudenį buvo nutarta 2005 m. lapkričio 22 d. Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje, vykusiame „Gyvenimo versmės” organizuotame viešame posėdyje- seminare, kuriame dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, mokslo ir verslo pasaulio atstovai, o sveikinimo žodį Arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio įgaliotas perskaitė Vyskupų konferencijos sekretorius monsinjoras Gintaras Grušas.
Tarptautinėje konferencijoje sudaryta nuolat veikianti nepriklausoma darbo komisija sujungtų mokslo ir politikos atstovus paruošti Baltijos jūros išvalymo nuo cheminio ginklo detalųjį projektą ir numatytų jo įgyvendinimo būdus. Deja, dėl lėšų, būtinų tarptautinei konferencijai surengti, trūkumo ir atsainaus valstybinių organizacijų bei įstaigų požiūrio į paramos būtinumą šiai problemai spręsti tarptautinės konferencijos organizavimą teko atidėti.
Iniciatyvinė grupė ir „Gyvenimo versmė” konferencijai ruošiasi savo lėšomis. Verslas ir bankai nusišalina nuo to reikalo. Menkutis pavyzdys: vienas didžiųjų bankų mielai finansuoja jachtų klubą, o „Gyvenimo versmei”, kuri kreipėsi dėl lėšų veiklai vykdyti skyrimo, tesugebėjo tik padėkoti už gražią iniciatyvą. Aišku, žavu, kai jachtos skrodžia bangas, bet kažkodėl nesusimąstoma, kad greitu laiku gali nebelikti, ką skrosti. Baltojo fosforo gabaliukai, labai panašūs į gintarą, kai kuriose Baltijos pajūrio vietose jau išmetami į krantą…
Jūroje palaidoto cheminio ginklo problema sudėtinga, tačiau ji yra dalis bendros ginklavimosi kontrolės problemos. Maždaug dešimt metų žinoma, ko imtis, kad Baltijos neištiktų apokalipsė. Yra technologijos, technika ir specialistai, galintys tas idėjas įgyvendinti. Tačiau mūsų, regis, tai nejaudina. Yra globalesnių klausimų – tarkime, euro įvedimas. O juk pastangos ir lėšos, skirtos pereiti prie vieningos Europos valiutos, daug kartų didesnės, nei reikėtų Baltijos jūros problemai išspręsti. Norint atsikratyti jos kartą ir visiems laikams, reikėtų tik 2,5-3 mlrd. dolerių per 4-5 metus. Tereikia tik tarptautinės konferencijos, kreipimosi į valstybes dėl visiško nuskandintų cheminių ginklų dokumentų išslaptinimo (tegul ne visuomenei, atitinkamai darbo grupei), ir Lietuvos mokslininkai pasirengę pradėti darbą nors šiandien.
Visuomenė gali priversti politikus galų gale imtis darbų ir problemą pripažinti valstybine. Bet kol kas nematyti nei valstybinės politikos šiuo klausimu bendrąja prasme, nei paprasčiausio sistemingumo. Tarsi mums, apsiskelbusiems Europos centru, neberūpėtų vidinė ES jūra – atseit, bendras dubenėlis, kodėl vien mes turėtume rūpintis jo švara? Juo labiau kad elitas mėgsta ilsėtis kur nors Pietuose, Palanga – nebe lygis. Ko čia sukti galvą dėl tokių niekų, kad per metus iš Baltijos jūros išgaruoja daugiau kaip 580 mlrd. t vandens, trečdalis iškrenta lietumi Europos teritorijoje. Tos pačios Europos, kurios dalimi taip troškome būti ir dabar didžiuojamės esantys. Tik nepamąstoma, kad nei narystė ES, nei NATO naikintuvai, dislokuoti Zoknių oro uoste, savaime negarantuoja saugumo. Savo ateitimi turime rūpintis patys.
Vienintelė bėda – kad ir dėl nuskandintų cheminių ginklų ir perdirbimo technologijų vyksta net tarptautinių interesų kova. O kur susiduria interesai ir užverda aistros, ten nebelieka vietos sveikam protui. Šiandien laimiu aš, po manęs – nors ir tvanas.
Iprito bangomis per pajūrį.