„…Aišku, mūsų tik trys milijonai. Todėl negali pliumptelėti keturi milijonai…”
Jau septyniolika metų mūsų laivelis skruodžia laisvus naujausios istorijos vandenis. Jau kelerius metus į jo bures pučia palankūs Europos Sąjungos vėjai ir nuo visokių šlapdribų, žaibų, griausmų bei kitų negandų jį, mūsų laivelį, patikimai pridengia NATO skėtis. Stiebo viršuje žėri mūsų garsaus tautiečio auksinis diskas.
Vis dėlto susidaro įspūdis, kad pritemus laivelis kartais pameta kursą. Jis marių platybėse ima keistai keverzoti, paišyti zigzagus, kilpas. Gal tai vyksta dėl kai kurių komandos narių vištakumo, gal dėl navigacinių žinių trūkumo (ne visi pažįsta žvaigždes), o gal jie paprasčiausiai užsnūsta.
Bet tai nesudrumsčia pakilios, nerūpestingos pasiplaukiojimo nuotaikos. Verda karštos diskusijos apie Valstybės saugumo departamento „kurmių” išraustas pieveles, apie paslaptingų valstybininkų paežerėje besiganančias auksavilnes aveles, apie antrą brolį Nikodemą – nepaklusnų jauną Vilniaus socdemą.
Kartai kas nors sugalvoja šmaikštų pokštą, pavyzdžiui, „davai, darom išankstinius rinkimus”. Į TV studiją subėga visų (veikiančių) partijų elitas. Keleiviai priglunda prie žydrųjų ekranų. Kas bus? O elitas sako – nieko nebus. Visi juokiasi, žiūri dainų dešimtuko konkursą: avantiūristai prieš profesionalus. Laivelis krypuoja, kažkas dainuoja „gir gar gar, gir gar gar per ežerėlį”.
Galulaivyje, tarsi akompanuojant dainavimui, girdisi monotoniški pliumpsėjimai. Tai pliumpsi į vandenį kai kurie jaunesni laivelio keleiviai. Jie per auksinės saulės ar sidabrinio mėnulio nušviestas bangas kapanojasi link Ispanijos, Airijos, Anglijos ar net JAV krantų. Yra tokių laivo keleivių, mėgstančių nuotykius ir svečias šalis. Jų vaikučiai lieka laivelyje. Jie mojuoja tėveliams rankelėmis. Vienas statistikos mėgėjas suskaičiavo apie pusę milijono tokių pliumptelėjimų ir apie dvidešimt tūkstančių tokių mojuojančių vaikelių. Jis, tas statistikas, taip pat pažymėjo, kad metai iš metų tokių šokančiųjų į bangas srautas mažėja, mažėja ir tikriausiai pagaliau liausis. Aišku, mūsų tik trys milijonai. Todėl negali pliumptelėti keturi milijonai. Bet taip pat darosi vis suprantamiau, kad laivelis vieną dieną gali tapti „skrajojančiu olandu”.
Einu paklausti laivelio locmano ar bocmano (amžinai maišau tas pareigybes), kas mūsų laivelio laukia rytoj. Denyje prie pat borto matau valdžios siluetą. Pone, klausiu, ką mums žada rytojus? Ponas užtikrintai, netgi žvaliai atsako: „Rytojus mums žada neišsemiamus Europos fondus.” Imu abejoti jo kompetencija: jei visi semsime – viską išsemsime. Matyt, tai koks nors populistas dėl gražių pažadų patekęs į valdžią. Žmonės mėgsta gražius pažadus. (Žydai kalbėjo pranašui Izaijui: „Pasakok mums malonius dalykus” ir „Apgaudinėk gražiu melu”).
Bandau dar kartą klausti. Bet siluetas negirdi. Jis nusisukęs stovi prie pat borto. Gal mėgina įspėti išankstinių rinkimų mįslę, o gal žvelgia į tolyje skriejantį pūkinį naujų pažadų debesėlį, o gal šlapinasi į marių vandenėlį. Laivelis plaukia. Kažkas dainuoja „gir gar gar, gir gar gar per ežerėlį”.