Vietoje gyvenimo ant marių kranto – benamių dalia

Kuršių nerijoje, prie Alksnynės posto, stovinčiame raudonų plytų name daugiau nei trisdešimt metų gyvenantys žmonės priversti kraustytis į gatvę. Mat teisėtas namo savininkas – Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija tiesiog meta juos lauk.

Tokie Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcijos vadovės Aurelijos Stancikienės veiksmai pašiurpino Neringos miesto merą Vigantą Giedraitį. „Nenoriu tikėti, kad tuos žmones ims ir išmes“, – stebėjosi meras, deja, pats pripažinęs nukentėjusiuosius galintis tik užjausti.

Tuo tarpu patys namo gyventojai save vadina godžių valstybės tarnautojų aukomis ir taip paprastai pasiduoti nežada.

„Jei išmes iš namo, pasistatysime palapinę ir niekur iš čia nesitrauksim – juk mes čia priregistruotos. Tik su karstais mus iš čia išneš“, – guodėsi ilgametės namo gyventojos Ramutė Petrutienė ir Stefanija Balsevičienė.

„Kodėl man turi rūpėti, kad jie neturi kur kraustytis? Nesu nei socialinės rūpybos skyrius, nei labdaros organizacija. Aš tik vykdau šalies įstatymus ir atstovauju visuomenės interesams“, – savo elgesį komentavo A. Stancikienė.

Miegos po pušele

Name Neringoje, Alksnynės g. 1, kelis dešimtmečius gyvenanti R. Petrutienė bei Stefanijos ir Viktoro Balsevičių šeima kovo pabaigoje gavo iš KNNP direkcijos raštą, kad jiems nutraukiama gyvenamųjų patalpų nuoma ir jie privalo jas atlaisvinti.

R. Petrutienei nurodyta išsikraustyti iki balandžio 23 dienos, o Balsevičių šeimai – iki rugsėjo 22 dienos.

„Mano vyras iki šiol tebedirba KNNP direkcijoje, kasdien su dviračiu mina po 9 kilometrus į darbą, gavo pagyrimo raštą, kai gelbėjo Smiltynę nuo gaisro, o dabar su juo šitaip elgiasi… Pro ašaras juokiuosi, kad iš darbo grįžęs vyras galės po pušele miegoti“, – ašarų nesulaikė S. Balsevičienė.

KNNP direkcijos rašte teigiama, esą su gyventojais nebuvo sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, todėl namo gyventojai neturi jokių teisiniu pagrindu sudarytų dokumentų, kurie patvirtintų, kad minėtose patalpose kartu su šeimos nariais gyvena teisėtai. O tai esą prieštarauja LR Civiliniame kodekse nustatytai Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo tvarkai.

Privatizuoti neleido

Abi moterys pasakojo, kad su šeimomis į minėtą namą atsikraustė prieš daugiau nei trisdešimt metų. Tuomet šis namas priklausė Neringos miškų ūkiui, kur ir dirbo abiejų moterų vyrai. Žinia, vėliau miškų ūkiui priklausęs turtas atiteko įsteigto KNNP direkcijai.

„Kai prasidėjo privatizacija, mes kreipėmės į tuometinį miškų ūkio direktorių, kad leistų mums privatizuoti butus. Jis vis vilkino šį procesą, bet žadėjo, kad leis išsipirkti. Vėliau pradėjo vis dažniau atvežti vokiečių „ekskursijas“ į mūsų butus, matyt, ieškojo pirkėjų. Vėliau pradėjo mūsų vengti, todėl mums taip ir nepavyko butų privatizuoti“, – pasakojo R. Petrutienė.

Ji 2005 metais kreipėsi į teismą ir bylinėjosi su KNNP direkcija, kodėl jai nebuvo leista privatizuoti buto. Deja, veiksmas buvo gerokai pavėluotas, mat teismas nustatė, kad išsipirkti butą ji galėjo tik iki 1997-ųjų metų.

Po to, kai 2006 metų liepos 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nepatvirtino R. Petrutienės teisės privatizuoti butą lengvatine tvarka, A. Stancikienė atsisakė imti iš moters nuomos mokestį.

„Nors teismas nenurodė, kad aš nebegaliu gyventi šiame bute, A. Stancikienė pareiškė, kad daugiau nebeims iš manęs jokio nuomos mokesčio ir pareiškė, kad galėsiu kraustytis į gatvę“, – pasakojo R. Petrutienė.

Iki tol ji kas mėnesį KNNP direkcijai už butą mokėdavo 28,84 Lt nuomos mokestį. Balsevičių šeima – 36,48 Lt. S. Balsevičienės teigimu, nuomos mokestis buvo atskaičiuojamas tiesiog iš jos vyro uždarbio.

Tiesiog laikosi įstatymų

Pasiteiravus A. Stancikienės, ar ji nemano, kad visų pirma reikėtų įvertinti, galbūt ankstesnysis miško ūkio direktorius piktybiškai neleido susitvarkyti privatizavimo dokumentų, valstybės tarnautoja atrėžė neprivalanti to daryti.

„Kodėl aš turiu domėtis priešistore? Yra įstatymas, kurį aš vykdau. Šis namas yra valstybės turtas ir turi būti atiduotas visuomenės poreikiams. Taigi aš jums garantuoju, kad bandysiu išsaugoti valstybinį turtą ir laikysiuos visų įstatymų“, – kalbėjo A. Stancikienė.

Ji minėjo, kad Alksnynės g. 1 stovinčiame pastate yra numatyta įrengti lankytojų centrą.

„Prieš daugelį metų šioms šeimoms buvo leista laikinai apsigyventi tarnybiniuose butuose. Mano žiniomis, R. Petrutienė vėliau neturėjo teisės privatizuoti buto, nes miškų ūkyje dirbęs jos vyras po metų mirė ir ji bute gyveno jau su antruoju vyru. Tuo metu Balsevičiai privatizavo namelį Preiloje, tad taip pat nebeturėjo teisės privatizuoti dar vieną būstą“, – aiškino A. Stancikienė.

Esą, jei šios šeimos būtų turėjusios teisę privatizuoti minėtus butus, niekas nebūtų pajėgęs joms sutrukdyti.

Ji pabrėžė, kad Neringos miškų ūkiui priklausęs nekilnojamasis turtas buvęs privatizuotas neteisingai.

„Užtat dabar KNNP nebeturi kur apgyvendinti darbuotojų ar mokslininkų“, – guodėsi A. Stancikienė.

Palaiko tik morališkai

„Tokie valstybės tarnautojų poelgiai tikrai nedaro jiems garbės“, – A. Stancikienės ryžtu žūtbūt iškraustyti šeimas iš namo, kuriame jos gyveno didžiąją dalį savo gyvenimo, stebėjosi Neringos meras V. Giedraitis.

Jis sakė žinantis abiejų šeimų istoriją ir vylėsi, kad A. Stancikienė visgi neišdrįs išmesti jų į gatvę.

„Nors ir nebuvo sutvarkyti dokumentai, bet juk jie tvarkingai mokėjo nuomos mokesčius. Visą gyvenimą žmonės nugyveno ir dabar jiems liepia išsikraustyti. Aš tikrai nedrįsčiau šitaip pasielgti“, – bent morališkai palaikyti nuskriaustas šeimas bandė Neringos galva.

Deja, kitokios pagalbos V. Giedraitis negalėjo pažadėti. Pasak jo, Neringoje yra net 90 šeimų, kurios laukia eilėje, kad būtų pagerintos jų gyvenimo sąlygos. O socialinio būsto problema Neringoje nėra išspręsta.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.