Pats blogiausias naujojo prancūzų kino vyrukas – aktorius Vensanas Kaselis ryžosi paaiškinti žiūrovams, kodėl jis nepateisino savo garsiojo tėvo vilčių, kodėl pavertė vampyre savo įžymiąją žmoną ir ko pats norėtų iš gyvenimo.
Pirmiausiai jis užkariavo Paryžiaus gatves. Prancūzai skubėjo susirūpinę savo reikalais, o į juos šaipydamasis iš afišų žvelgė seniai nesiskutęs vyras. Nelabasis arba šėtonas trumpiau tariant. Tai nebuvo Vensanas Kaselis. Jo toje velnio išperoje tikrai neatpažinsi, jei nesi iš anksto informuotas.
„Šėtonas” (arba „šaitanas”, musulmonų vadinamas nelabasis – piktoji dvasia – Red. p.) – taip jaunas prancūzas, turintis ir vietnamiečių kraujo, Kimas Šapiranas pavadino savo pirmąjį filmą. Jaunimui skirtas siaubo ir veiksmo filmas teigia, kad bet kuriam žiauruoliui ir piktuoliui pasipriešinti gali dar stipresnis ir žiauresnis „kietuolis”. Taigi – kiekvieną snargliuotą nelabąjį gali sutramdyti ir pakloti kitas, prieš kurį jau tikrai nepasiskeryčiosi.
Premjera įvyko Paryžiaus centriniame kino teatre „Rex”, kuris yra šalia Kapucinių bulvaro. Filmas išsyk tapo populiarus ir kūrėjams atnešė gražaus pelno. Jaunimo marga minia tiesiog šturmavo kino teatro duris.
Tik įmitusių apsaugos vyrukų padedamas per triukšmingus žiūrovus prasibrovė aktorius V. Kaselis.
Šviesūs plaukai, jau per smarkiai žilstelėję trisdešimt devynerių metų vyrui, surišti į uodegėlę. Baltadantė laukinio barbaro nugalėtojo šypsena dosniai dovanojama gerbėjams į kairę ir į dešinę. Tarytum aplinkui būtų susispietęs Kanų elitas, o ne įtartina publika iš Paryžiaus pakraščių. V. Kaselis su savo ištaigingu smokingu atrodė šiomis aplinkybėmis pernelyg iškilmingai ir griežtai – juoda varna tarp apipešiotų paukščių pulko.
Tačiau – premjera yra premjera: taip turi būti. Juolab kad pats V. Kaselis yra viso renginio „kaltininkas”: ne tik suvaidino kaimo šėtoną, bet ir filmą „Šėtonas” pats prodiusavo.
Kitą dieną į interviu jis atvyko jau kitaip atrodydamas: aiškiai neišsimiegojęs, šiek tiek susivėlęs; susiglamžiusi pilka ilga palaidinė, tokios pat neišlaidytos kelnės su tepalų dėme ant kelio. Matyt, nuo motociklo, kuris laukė jo prie durų.
– Sakykite, Vensanai, ar kiekvienas filmas, kuriame vaidinate, susilaukia pasiutiško pasisekimo tarp jaunųjų prancūzų, ar vis dėlto „Šėtonas” – išskirtinis atvejis?
– Ar turite galvoje vakarykštę beprotybę?
– Žinoma. Ne dažnai juk atsiduriame kino salėje, kuri primena staugiantį stadioną per roko muzikos koncertą.
– Na, jau tikrai vakar buvo interaktyvi premjera. Aš ir pats ne visada galėjau atskirti, kokie šauksmai aidėjo iš salės, o kokie – iš ekrano. Bet mes kaip tik to ir norėjome. Specialiai premjeros metu sumaišėme publiką su spauda, svečiais ir su filmavimo grupe, kuri taip pat filmą matė pirmą kartą.
Mes iš anksto kaitinome susidomėjimą, rengėme įvairius konkursus per radiją dėl bilietų. Pakvietėme vaikinus iš Paryžiaus priemiesčių. Ir išėjo tikras ažiotažas. Tad matote, kad viskas – ne dėl manęs. Tai yra, šiek tiek ir dėl manęs, nes aš esu filmo prodiuseris, taip pat jame vaidinau ir esu už jį atsakingas.
Aš imuosi tik tų filmų, kurie man įdomūs, iš kurių galiu pasisemti energijos, antraip – kam jie reikalingi? „Šėtoną” filmavo puikūs vyrukai, man su jais dirbti buvo grynas malonumas.
– Gal Jums – ne trisdešimt devyneri, kaip dokumentuose, o mažiau?
– Ne, man – trisdešimt devyneri, bet aš vis dar važinėjuosi riedlente, laipioju sienomis ir taip toliau. Vaikiškumas? Nežinau. Jeigu būti suaugusiam reiškia matyti vien tamsiąją gyvenimo pusę, tai aš su tuo nesutinku. Geriau taip: aš suaugęs žmogus, bet ne šiaip sau, o labai reiklus ir išrankus.
Be to, mes su tais vyrukais ne šiaip sau linksminomės, kaip jūs suprantate. Mes dar ir kiną kūrėme. Regis, tokį paprastą kiną, be didelių gudrybių, kurį žiūrėti lengva – bet jame yra vienas svarbus dalykas. Tai – filmas apie kartą, kuri ryžtingai sako „Ne!” tradiciniams įprastiems prancūzų herojams ir renkasi naujus, visai kitus.
Apskritai prancūzai jau tapo kitokie, bet daugelis žmonių šito iki šiol dar nesupranta. Ir nenori nieko pastebėti. Jų galvose stipriai tebėra įsišaknijusi senoji geroji Prancūzija. Bet jos jau nebėra. Iš tikrųjų „Šėtone” labai daug dabarties, tikrovės, prancūziškumo, viso to, ką aš baisiai mėgstu, ko trokštu, ko man būna beprotiškai ilgu, kai išvykstu iš namų.
– Pavyzdžiui, kai išvažiuojate filmuotis į Holivudą?
– O ką? Man patinka ten dirbti, aš nieko neturiu prieš Holivudą, bet tai visiškai nereiškia, kad aš ryžčiausi bet kam ar išduočiau save vien už kvietimą iš ten. Mano svajonė – vaidinti vien tik prancūzų filmuose, bet kad juos filmuotų visame pasaulyje ir rodytų taip pat visame pasaulyje.
Bet kol kas tai tėra tik svajonė. Tikrovė, deja, yra tokia, kad aktorius įgauna reikšmingą „svorį” tiktai tada, kai jam atsiveria Holivudo vartai.
– Ir paskui – tai juk visai kitokie honorarai. O gal pinigų klausimas Jums nėra svarbus?
– Aš didžiuojuosi, kad nė karto savo gyvenime nesutikau filmuotis išimtinai dėl pinigų. Taip, aš dirbau, ir man mokėjo už mano darbą. Gerai mokėjo, ir aš pinigų neatsisakiau. Bet niekada nelaikiau jų svarbiausiu dalyku.
– Kas Jums yra svarbiausia?
– Savigarba. Ir pagarba tų žmonių, kurių nuomonę branginu. Jeigu blaškysiuosi, sutiksiu imtis visko iš eilės, tai greitai viską išbarstysiu ir liksiu nieko nevertas.
– Užtat atsiras šansas pamatyti, kas yra didelis amerikietiškas pasisekimas. Ir įgysite visų trokštamą laisvę rinktis.
– Koks tas pasirinkimas? Nereikia savęs apgaudinėti. „Blogas užsienietis” – štai mūsų europietiškoji dalia. Tarsi „blogos mergaitės” amplua. Juk taip ten? Jeigu tavo personažas „kiaurai neigiamas”, tai beveik niekada jis nėra amerikietis. Devyniasdešimt devyni procentai. Pažvelkite kad ir į mano filmus: „Oušeno dvyliktuke” aš – „blogas prancūzas”, „Varduvininkėje” – „blogas rusas”.
– Taip, taip. Labai blogas. Jo vardas Aleksejus, dėvi sportines kelnes, amžinai laiko rankoje degtinės butelį ir keikiasi. Jūs tokį rusą kur nors nusižiūrėjote?
– Paryžiuje būna daugybė įvairių rusų. Yra ką stebėti. O ir nebūtinai rusų – netrūksta Rytų europiečių, kurie nuo „vakariečių” labai skiriasi. Ką nors pastebi, įsimeni, paskui panaudoji.
– Ir vis dėlto „Varduvininkėje” Jūs labai jau panašus į rusą.
– Tiesą sakant, aš išvis nesuprantu, kodėl man reikėjo siūlyti tą vaidmenį. Bet tai jų reikalas – pakvietė ir pakvietė. Pagaliau man atsirado šansas padirbėti su Nikole Kidman ir dar draugą Metjų Kasovicą kartu atsitempti, kad suvaidinčiau sykiu su juo. Mudu su Metju labai uoliai mokėmės kalbėti rusiškai, bet nieko vis neišeidavo. Netgi buvome iš nevilties jau nusprendę mokytis hebrajiškai. Bet vis tiek pasistengėme ir įveikėme rusišką tekstą – septynių minučių sceną.
– Jūs svajojate filmuotis tik prancūziškose juostose, bet prancūzams juk Vensanas Kaselis nėra vien naminis džiaugsmas, o jau tarptautinė žvaigždė. Ir atrodo, kad jiems tai yra svarbu.
– Tokia tema kalbėti galima būtų gal tik dėl mano iškylų į Ameriką. Nesu aš jokia tarptautinė žvaigždė, tiesiog daug dirbu ir tarp mano filmų kartais pasitaiko užsieninių. Aš išvis netikiu tuo šių laikų žvaigždiškumu – tai pernelyg efemeriška. Žinoma, daug kam norisi, kad juos vadintų žvaigždėmis, daugelis šito siekia, juk taip atsiranda galimybių daugiau filmuotis, užmegzti garsius romanus, pardavinėti save dideliais tiražais. Bet jeigu pažiūrėtum rimčiau, turėtum pripažinti: kažin ar šiandien gali atsirasti žvaigždė, prilygstanti Bridžit Bardo. Tai tikrai buvo žvaigždė – šitai aš suprantu!
– Bet gal grįžkime prie Jūsų „Šėtono”. Kaip suprasti Jūsų pokštą su Monika Beluči? Filmo titruose ji yra, o filme – jos nėra. Bent jau nepavyko įžiūrėti.
– Užtikrinu Jus: filme ji tikrai yra. Ji turi išskirtinį vaidmenį. Žinote, kaip DVD? Bet ten visos „personos” išdėstytos atvirai, o mūsiškės reikia paieškoti. Mes ją paslėpėme.
– Tiktai neaišku – kur?
– Taip ir neprisiminėte? Tai džiugina. Vadinasi, mes gerai paslėpėme. Gal Jums vertėtų į „Šėtoną” dar kartą nueiti, atidžiau įsižiūrėti…
– Ne, papasakokite dabar.
– Įtikinote. Atsimenate, pačioje pradžioje vyrukai plėšia degalinės parduotuvę? Kiša į užantį bulvių traškučių paketus, butelius su kola, o pardavėjas sėdi nugara į juos, spokso į televizorių ir ničnieko daugiau nemato. Atsimenate?
– Taip. Jis žiūri nespalvotą filmą apie vampyrus.
– Apie vampyrę. Monika Beluči ir yra ta vampyrė.
– Nė už ką nepažintum.
– Dabar įvertinote pokštą? Juk jos pirmasis vaidmuo kine – Drakulos nuotaka Kopolos filme. Taigi mes tik sugrąžinome Moniką saviškiams.
– Puiku. Tai – mylinčio vyro poelgis. Be juoko: Jūs savo žmoną pateikėte labai palankioje šviesoje: vyrukas pardavėjas taip susižavėjęs vampyre Monika, kad nemato plėšikų siautėjimo čia pat už savo nugaros. Tokie stiprūs kerai.
– Išsamus paaiškinimas. Sutinku.
– Monika nenustebo, kai jos vyras prodiuseris pasiūlė jai tokį mažytį kraugerišką vaidmenį?
– O ko stebėtis? Tai – juk šeimos darbas. Aš „Šėtone” užėmiau tris geriausius draugus, ir jau savo žmonos tikrai niekaip negalėjau palikti be vaidmens.
– Šiaip jau, kai Jūsų klausia apie Moniką, Jūs nesigailite nei laiko, nei žodžių, kad vėl ir vėl papasakotumėte, kaip daug ji Jums reiškia.
– Aš ir dabar galiu. Ji – mano žmona, puiki aktorė, mano mažytės dukrelės motina. Ir aš tikiuosi, kad mes dar daug darbų nuveiksime kartu. Turiu galvoje ir filmus, ir vaikus.
– O štai Monika kartais atsargiai užsimena, kad ne visi vyro interesai jai yra artimi. Ir komentuoti tai ji visada atsisako. Gal paaiškintumėte, ką ji turi galvoje?
– Neturiu jokio paaiškinimo. Na, mudu su ja juk esame skirtingi žmonės… Aš – vyras, ji – moteris, aš – prancūzas, ji – italė. Jeigu kyla kokių nors nesusipratimų ar net susierziname darbo metu, mes visada galime viską atvirai aptarti, ir Monika šitai žino… Ką ji turėjo omenyje? Būtinai šiąnakt pasidomėsiu.
– Būkite toks geras. Beje, apie darbą. Kai Jūs filmuojatės kartu, Jums nėra sunku iš jos vyro tapti paprastu partneriu aktoriumi? O gal Jums lengviau bendrauti su kitomis aktorėmis?
– Nepasakyčiau, kad su Monika dirbti yra lengva. Bet pasitenkinimo toks darbas teikia tikrai daugiau.
– Argi net filmuojant „Nepataisoma” Jūs jautėte malonumą, kai nepaguodžiamai raudojote prie jos sudarkyto kūno? Atrodė, kad Jūsų širdis plyšta iš skausmo.
– Malonumo ten buvo nedaug, bet ir savo sielos į skutus nedraskiau, nemeluosiu. Būtų neteisinga atverti profesines paslaptis, įsileisti pašalinius į kino virtuvę, bet tiek jau to.
Kai buvo filmuojamas tas epizodas, atėjo naktis, mes – pavargę, man baisiai norėjosi užsirūkyti, ir visi tie kūkčiojimai prie nuniokoto kūno buvo grynas melas. Bet juk aš negaliu visa širdimi išgyventi kiekvienos scenos! Nereikia kino painioti su gyvenimu. Aš aktorius, aš ne kankinuosi, aš vaidinu.
– Ar tiesa, kad Jūsų tėvas, puikus aktorius Žanas Pjeras Kaselis, nelinkėjo Jums tokios profesinės ateities?
– Aš nežinau, ar jam to norėjosi, ar ne, bet aktoriumi aš tapau tiktai jo dėka. Tėvas daugiausiai paveikė mane tiesiog savo pavyzdžiu. Jis buvo puikus šokėjas ir įskiepijo man fizinės bei kūno saviraiškos skonį ir pojūtį. Tačiau apskritai aš manau, kad tapau visiška priešingybė to, kokį mane būtų norėjęs matyti tėvas.
– O kokį Jus norėjo matyti tėvas?
– Jau tikrai ne tarp „šaitanų” ir „dobermanų”. Jūs juk matėte filmus, kuriuose jis vaidino? Tuomet ir patys viską galite suprasti. Jo herojus – žavus, romantiškas buržua. Aplinkui – laimės, šviesų, gėlių, džiazo jūra. O koks aš? Nepataisomas niekšas, kuris tykoja Jūsų vėlų vakarą tamsiame užkampyje.
– Kartais tėvai – atvirkščiai – trokšta, kad jų vaikai patirtų visiškai kitokį gyvenimą.
– Maniškis – aiškiai ne iš tokių.
– Ar jis matė „Šėtoną”?
– Taip, vakar kartu su jumis. Sakė, kad nufilmuota neblogai, bet jis nieko nesupratęs. Mudu esame pernelyg skirtingi. Interesai, požiūris į gyvenimą – viskas skiriasi. Bendra tarp mūsų tiktai viena – abu mes esame aktoriai.
– Su žmona Jūs irgi skirtingi, nors abu esate aktoriai. Kaip jai atrodo „Šėtonas”?
– Sako,kad patiko. Na, ji šia prasme yra linkusi į didesnes beprotybes negu aš. Vien jos sutikimas filmuotis juostoje „Nepataisoma” ko vertas.
– O ar esama Jūsų profesijoje dalykų, kuriems Jūs jokiomis sąlygomis nesiryžtumėte?
– Jeigu turite galvoje herojus ar siužetus, tai aš šiuo atžvilgiu jokio kategoriško priešiškumo nejaučiu. Jų gali būti vien tik kurio nors režisieriaus atžvilgiu. Žengdamas į laivo denį, Jūs privalote besąlygiškai pasitikėti bent jau kapitonu.
– Nejaugi jokia siužeto kolizija Jūsų nesustabdytų ar nepriverstų suabejoti?
– Tiktai jeigu mane filme turėtų prievartauti kokie nors žaliūkai. Šito tikrai nenorėčiau ir nepakęsčiau.
– Aktoriumi Jūs tapote sekdamas tėvo pavyzdžiu. O ar žurnalisto kelias, kokį pasirinko Jūsų mama, neviliojo?
– Ne, ne, niekada!
– Jūs taip ryžtingai paprieštaravote. Neapkenčiate žurnalistų?
– Visiškai ne. Ypač, kai jie dirba gerai ir profesionaliai. Apskritai tokiems – jokių priekaištų. Bet kai jie daro velniai žino ką – tai jau bjauru. Tada juos reikia sušaudyti.
– O ar Jūsų mama rašo apie kiną?
– Beje, mano mama rašo apie valgius.
– Prisiminus tai, kas vakar dėjosi prie kino teatro „Rex”, sunku įsivaizduoti, kaip Jūs vaikštote Paryžiaus gatvėmis. Jus juk kiekvieną akimirką gali uždusinti glėbyje ir paskui sudraskyti į skutelius suvenyrams.
– Na, jau. Absoliučiai ramiai vaikštinėju, jokių problemų. Vakar buvo toks sąmyšis ir apgultis tiktai dėl premjeros. Todėl aš ir atsidūriau dėmesio centre. O kai šiaip einu gatve – viskas normalu. Yra patikimas būdas: tu turi tikėti, kad tavęs šiuo metu niekas nemato. Labai padeda. Eini sau be niekur nieko. Ir niekas į tave nekreipia dėmesio.