Nemuno deltos sala tarp Atmatos, Skirvytės ir Kuršių marių vakaruose su miestelio tipo gyvenviete keletą šimtmečių garsėjo kaip Mažosios Lietuvos žvejų sostinė. Prie evangelikų bažnyčios buvo žuvų turgavietė, kurią mugių metu aplankydavo ne tik vietiniai krašto gyventojai.
Kaip Rusnės saloje ir parapijoje kūrėsi drąsių žmonių kaimai – Vorusnė, Pakalnė, Šyškrantė, Skirvytė ir pavienės sodybos su nendrėmis dengtais stogais, kaip formavosi savitos žvejybos tradicijos vandeningoje deltoje žemiau Gilijos atsišakojimo į Rytprūsių pusę, kaip žvejų veiklą normino valdžios išleisti įstatymai su „fišmeisterių” įsteigta inspekcine tarnyba ir daug kitų istorinių dalykų galima sužinoti iš mokslo knygų, krašto muziejų rinkinių ir didesnių bibliotekų archyvuose išlikusių žurnalų ir laikraščių publikacijų.
Per penkiasdešimt metų Rusnėje dirbant gamtosaugininku, ichtiologijos mokslo specialistu, kraštotyrininku teko nuolatos ir gana artimai bendrauti su šimtais Rusnės ir jos apylinkių žvejų, domėtis jų šeimų buitimi, stebėti, kaip senesnieji žvejai perduodavo savo patirtį smalsiems jaunesniems vyrams ir atvykėliams iš kitur. Be minėtų dalykų, daug dėmesio skyriau ichtiofaunos tyrimams, jos išteklių būklės pokyčiams, verslo kryptingumo ir intensyvumo studijoms. Remiantis susistemintais stebėjimais apie verslo technologiją atsirado galimybė sovietmečio ir posovietmečio žuvininkystės raidą suskirstyti į keturis periodus, su kurių būdingesniais požymiais galima susipažinti monografijoje „Kuršių marių baseino žuvys ir žvejyba”.
Kuo tolyn, tuo blogyn
Šiandien saloje daug kas kardinaliai pasikeitė į blogąją pusę. Dideliems valdžios vyrams iš sostinės vadovaujant krašto ūkinei ir kitokiai reformai, ignoruojant paprastų žmonių interesus kaimo vietovėse, Rusnės žuvininkystės ūkis buvo išardytas į keletą juridiškai „savarankiškų” padalinių, pavadintų gamybiniais kompleksais, kurie ilgainiui patyrė neginčijamą ūkinę nesėkmę. Ilgai klestėjusi įvairių žuvų produkcijos gamyba iš Rusnės bendrovės erdvios teritorijos su raudonplyčiais pastatais be dirbančių akcininkų patriukšmavimo iškeliavo pro metalinius vartus su šilta sargine į kelias privačias sodybas su primityviai įrengtomis rūkyklomis. Atvykėlių iš kitur pigiai įsigyti netikrų žuvininkų karpių auginimo tvenkiniai nuo Šyškrantės kaimo iki Uostadvario per trumpą laiką tapo laukinės augalijos šabakštynu, darančiu gėdą salos šeimininkams. Dirbtinės žuvivaisos mūrinis cechas dėl nugriauto artezinio vandens bokšto ir netekęs tvenkinių, reikalingų inkubuotoms žuvų lervutėms paauginti iki atsparių kintančiai aplinkai jauniklių stadijų, taip pat nebeturi realių galimybių neabejotinos reikšmės darbams vykdyti.
„Rusnės žvejys” pardavė akcijas
Paskutinis ir dar aiškiau skambantis minorinis akordas apie žuvininkystės sunykimą išgirstas praėjusių metų pabaigoje, kai bendrovė „Rusnės žvejys” iš nevilties pardavė turėtas akcijas ir visokį turtą pinigingiems atvykėliams iš didmiesčių. Praėjusiais metais žvejų aborigenų bendrovėje buvo likę 12 senyvo amžiaus žmonių, užregistravusių neįprastai menką – 10 t žuvų laimikį, už kurį gautos pajamos vargiai padengė su verslu susijusias išlaidas. Mano pastebėjimais, Rusnės žvejai verslininkai nusigyveno ir jų steigta bendrovė subankrutavo dėl kelių svarbių priežasčių – pasirinktų vadovų žemos profesinės kvalifikacijos, Aplinkos apsaugos ministerijos ir jos departamentų įvestų žvejybos verslo apribojimų be ichtiologijos mokslo pagrindimo. Pavyzdžiui, žvejams buvo uždrausta naudoti efektyvius 500 m ilgio traukiamuosius tinklus tamsiu paros laiku, uždrausta žvejoti marių akvatorijoje už bendrovei priskirtų sklypų ribų, neleidžiama marių rezervatinėje zonoje gaudyti pūgžlių ir kitokių menkaverčių žuvų, vykdyti specializuotos ožkų, perpelių, kuojų, ešerių žvejybos pelaginiais statomaisiais tinklaičiais, kaip tai daroma piečiau nuo valstybinės sienos. Nemažai prie rusniškių bendrovės bankroto prisidėjo Žuvininkystės departamento vadovų abejingumas ir nesirūpinimas jaunesnių žvejų pamainos ugdymu. Be abejo, žvejų darbo rezultatams ir jų pajamoms labai pakenkė vertingų žuvų rūšių išteklių sumažėjimas, apie kurį gana aiškiai šnekėjo Rusijos Federacijos Kaliningrado srities gubernatorius Grigorijus Bosas, neseniai lankęsis Vilniuje. Jo manymu, būtina sudaryti dvišalę grupę mokslo ir žvejybos verslo praktikos tyrimams Kuršių marių baseine atlikti. Belieka laukti, kaip į tokią iniciatyvą sureaguos Lietuvos ūkio ir mokslo institucijos.