Savaitgalį Klaipėdoje nuūžė didžiausia pajūrio šventė – Jūros diena. Į namus išsivažinėjo pusė milijono svečių. Siaurose uostamiesčio gatvėse ir jaukiuose baruose dar gali sutikti Jūros dieną prie alaus bokalo tebešvenčiančių jūreivių. „Švyturio” alaus bokalų iš rankų nepaleidžiantys seni žvejai pyksta, kad daugelį metų Lietuvą drebinusi Žvejo diena nepriklausomoje Lietuvoje pradėta vadinti Jūros diena. Tačiau tam yra priežasčių.
Klaipėdoje šventės proga apsilankęs premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas stebėjosi, kodėl mugėje nerado nusipirkti rūkytos žuvies. Žuvies turgūs irgi atrodo kaip blokados laikais – vitrinos pustuštės, prekiaujama vos trijų rūšių rūkyta žuvimi. Šviežios, norvegiškos, galima rasti tik didžiausių prekybos centrų skyriuose. Kai užsieniečiai klausia, kodėl uostamiestyje nėra žuvies restorano, norint paaiškinti negelbsti net anekdotai.
Šiemet Jūros šventėje dalyvavo ir žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė; ant jos iki šiol dantį griežia seni žvejai. Jie mano, kad būdama premjere Prunskienė išdraskė žvejybos pramonę ir pradėjo statyti kryžių žvejybos uosto teritorijoje.
Lietuva, turėjusi istorinę galimybę tapti jūrine valstybe, ja nepasinaudojo. Pirmaisiais nepriklausomybės metais žvejybos laivai buvo išdalyti, o profesijos nenorėję išduoti jūreiviai lyg bedaliai išvažinėjo į užsienius.
Optimistiškai nusiteikę uostamiesčio gyventojai mano, kad po penkiolikos metų realią valdžią įgavusi Prunskienė turi galimybę ištaisyti žvejams padarytas skriaudas ir, jau kaip žemės ūkio ministrė, išanalizuoti žvejų problemas bei pasirūpinti, kad jos būtų išspręstos.
Žinių laidų pranešimuose apie žvejų gyvenimą – vienos nelaimės: dėl netinkamų sąlygų laivų triumuose užduso žvejai, algų negauna ir darbdavių įkaitais užsienyje tampa Lietuvos jūreiviai. Penkioliktaisiais nepriklausomos valstybės metais žvejų socialinį statusą, darbo sąlygas reguliuojantys įstatymai vis dar nepriimti. Kelioms valandoms į Klaipėdą užsukančių kruizinių laivų keleiviai guodžiasi, kad trečdalį laiko priversti aukoti lietuviškai vizai gauti. Jeigu ši tvarka nebus pakeista, valiuta šlaminantys kruizinių laivų turistai rinksis kitus uostus.
Per penkiolika metų tauta išmoko švęsti. Pusę milijono svečių sutraukusi šventė nei žiauriais nužudymais, nei chrestomatinėmis vagystėmis neišsiskyrė. Šokio sūkury sukosi jauni ir seni. Tiesa, naujaisiais laikais neliko gatvėmis traukiančių karnavalų.
Jeigu įstatymų leidėjai, ministrai ir kiti pareigūnai jūreivių rūpesčius prisimins tik atsitiktinai – per šventes, kai reikia kelti taurę ir sakyti tostą, arba ieškoti pinigų užsieny įstrigusiems, algų negaunantiems ir bilieto namo negalintiems nusipirkti jūreiviams, Jūros šventės pavadinimas teliks kaip kraštovaizdžio iliustracija.
Būtų liūdna, jei Lietuvoje jūreiviai po kelerių metų išnyktų ir apie juos bylotų tik senukų pasakojimai arba vasaros vakarais pajūryje skambančios populiarios roko operos, pavyzdžiui, „Jūreivio gyvenimas”.
Eglė Paliulytė