Gražiame gamtos prieglobstyje Molėtų rajone, prie Bebrusų ežero, tarp dviejų bendrovių, užsiimančių kaimo turizmo verslu, kilo nesantaika. Dėl jos prieš Kalėdas buvo sunaikintas ir užverstas žemėmis šulinys.
Prieš devynerius metus Luokesos seniūnijos Kirneilės kaime miško žemės įsigijo kauniečiai Rūta ir Jonas Balynai. Sumanė užsiimti kaimo turizmu ir išmainyti miestą į kaimą. Apsigyveno Bebrusų ežero pakrantėje. Pastatė kelis namukus, įrengė namų valdą, surentė pirtelę, sutvarkė ežero pakrantę. Pamažėl kūrėsi ir kvietė žmones poilsiauti į savo sodybą. Sulaukė ištikimų klientų, atvažiuojančių kasmet ilsėtis šeimomis. Sodybą pavadino „Giedrita” – savo vaikų, kol kas išvykusių į užsienį, vardais.
Balynų poilsiavietė nusipelnė gerą vardą. Poilsiautojai jau atvykdavo ne tik vasarą, bet ir žiemą.
2005-aisiais jų kaimynystėje buvo pradėtos didžiulės statybos. Vienas po kito dygo prabangūs nameliai, pagrindinis pastatas su dideliu restoranu, konferencijų salėmis, baseinu. Balynai dėl to nenusiminė – nutarė, kad vietos užteks visiems. Naujieji šeimininkai mąstė kitaip. Jie pasiūlė Balynams parduoti sodybą. Kai šie atsisakė, kaimyniški santykiai ėmė blėsti. Tarp bendrovių „Belvilis” ir „Giedrita” išdygo nesantaikos tvoros.
Detektyvas dėl šulinio
UAB „Belvilis” pradėjo sparčiai kilti turizmo verslo laiptais. Gerai parengtas verslo projektas nesunkiai skynėsi kelią. Jo kūrėjams rūpėjo plėtra, o kur plėstis, jei ežero pakrantėje – Balynų sodyba, aptverta žema kaimiško stiliaus tvora. Negana to, jie sutvarkė pakrantę, privežė smėlio, užželdino pievą. Pagal planą jiems dar priklausė keliolika kvadratinių metrų žemės už keliuko. Ten ir buvo iškastas šulinys, tapęs svarbia arterija, palaikančia sodybos gyvybę. Šeimininkai šulinyje įrengė siurblinę ir aprūpino namelius bei pagrindinį pastatą vandeniu. „Be šito vandens negalėtume čia nieko veikti. Nedirbtų pirtis, neturėtume kuo praustis, neveiktų kanalizacija”, – aiškino sodybos šeimininkė Balynienė.
Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Rūta ir Jonas, sutvarkę verslo reikalus, išsiruošė į JAV aplankyti vaikų ir atšvęsti Kalėdų. Jų sodyboje prie ežero tas pačias šventes sutikti irgi rengėsi kelios šeimos, užsisakiusios vietas iš anksto. Buvo nutarta, kad jais pasirūpins sodybą nuolat prižiūrintis vietos gyventojas. Poilsiautojai čia neatvažiavo, mat kaip tik tuo metu sodyba neteko šulinio. Vieną dieną jis tiesiog dingo.
Jonas Balynas kreipėsi į Molėtų policijos komisariatą vos atvykęs į Lietuvą, sausio viduryje. Policijos komisariato nusikaltimų vyresnysis tyrėjas Linas Bražėnas konstatavo, kad šulinys buvo užpiltas žemėmis ir sunaikintas. Nusikaltimo požymių esama, tačiau ikiteisminis tyrimas nebus atliekamas. Kodėl? Anot tyrėjo, ši nusikalstama veika nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka teisme. Balynams išvykus į JAV, Bebrusų ežero pakrantė, priklausanti visiems, buvo apjuosta vielos tinklo tvora. Iš Balynų sodybos vedantis takas link ežero neužtvertas. Tvora atitverta „Belvilio” įsigyta nuosavybė.
Kategoriškai atmetė įtarimus
UAB „Belvilis” direktorė Lina Vengrienė kategoriškai atmetė kaimynų įtarimus jiems dėl neva sunaikintos nuosavybės – šulinio. „Su šiais kaltinimais kategoriškai nesutinkame. UAB „Belvilis” nei pats, nei per trečiuosius asmenis jokio tretiesiems asmenims priklausančio turto, esančio svetimuose sklypuose, nenaikino ir neketina naikinti. Tokie kaltinimai yra neetiški, nepagrįsti ir iracionalūs, atsižvelgiant į tai, kad turtas, kurio sunaikinimu kaltinama UAB „Belvilis”, yra netgi ne mums priklausančiame sklype! UAB „Belvilis” vengia naikinti netgi mums priklausančiuose sklypuose neteisėtai esantį svetimą turtą. Mes visada stengiamės ir stengsimės prieš imdamiesi kokių nors veiksmų nustatyti turto savininką ir informuoti apie neteisėtai mūsų teritorijoje esantį jo turtą, siekdami, kad savininkas turtą pašalintų pats ir taip būtų išvengta žalos. Toks pranešimas, beje, buvo išsiųstas ir „Giedritai” dėl jai priklausančių valčių, laikomų mūsų teritorijoje.
Siekdami užtikrinti bent patenkinamą mūsų kaimynystę, primygtinai reikalaujame ateityje vengti tokių ar kitokių niekuo nepagrįstų kaltinimų”, – rašė ponia Vengrienė atsakymą Balynams.
Vis dėlto šulinys pats neišnyko. Jo buvusią vietą ženklina kauburėlis žemių su keliais krūmeliais – tarsi kapelis, kuriame palaidota draugiška kaimynystė.
Dygsta tvoros
Ponia Balynienė po Naujųjų metų kvietė kaimynę Liną Vengrienę susitikti ir aptarti problemas. Atsakymo nesulaukė. „Giedritos” savininkai sako, kad kaimynai tikrai galėjo netverti vielos tinklo tvoros ir neatkirsti jų nuo pakrantės. „Tai neteisėta, nes pakrantė priklauso visiems”, – įsitikinęs Jonas. Kažin ar taip? Juk „Belvilis” įsigijo tą pakrantės žemę. Buvusi valstybinė žemė nežinia kokiais stebuklingais būdais atiteko kažkelintos eilės savininkei, beje, sumaniusiai būtent į šią pakrantę atkelti savo žemes. Molėtų žemėtvarkai palaiminus, šauniai matininkei Olei Pivoraitei gražiai pamatavus, pakrantės žemė tapo Kavaliauskų nuosavybe. Netrukus jie pardavė šią nuosavybę „Belviliui”.
Utenos apskrities žemės tvarkymo departamento direktorė Irena Guigienė gerai žino šį atvejį. „Pakrantės zona priklausė laisvam valstybės fondui. Tad poniai iš Molėtų buvo teisėtai atrėžta žemė. Ji pardavė savo nuosavybę. Mes dėl to neįžvelgiame jokių pažeidimų. Juk galėjo tą žemę išpirkti ir „Giedritos” savininkai, kurie tvirtino, kad nepagalvoję apie tokią galimybę. Manau, kad bet kokios tvoros, trukdančios prieiti prie vandens, yra negeras sprendimas. Pakrantė priklauso visiems. Mes teigiame, kad žemė grąžinta moteriai teisėtai. Ji teisėtai ją pardavė. Tačiau šios tvoros yra neteisingi savininkų norai riboti kitų teisę vaikštinėti paežere”, – aiškino Guigienė.
Tai patvirtino ir Molėtų matininkė, parengusi šį žemės grąžinimo projektą. „Žemė buvo grąžinta ten, kur buvo vietos. Tai kas, kad pakrantė. Yra numatyti servitutai, kas galima ir ko negalima. Argi naujiena šiandien Lietuvoje tvoros? Pasižiūrėkite, kiek Vilniuje kyla keistų gaisrų”, – svarstė matininkė Pivoraitė.
Viskas suderinta
UAB „Belvilis” direktorė Vengrienė neslėpė apmaudo dėl kaimynų elgesio. „Išvažiavau pailsėti į Austriją – paslidinėti, paskraidyti balionais – ir grįžusi pirmą dieną į darbą sulaukiau policijos vizito. Mane kaltino užvertus žemėmis šulinį. Pareiškė pretenziją, nors net nebuvau Lietuvoje. Nemaloni situacija. Mes bene visus metus kentėme kaimynų palaidus šunis, lakstančius po mūsų valdas. Klientai ėmė skųstis. Kreipėmės į policiją. Aptvėrėme tvora savo žemę, kuri yra pakrantės zona. Nenorime, kad paplūdimyje būtų statomi automobiliai, kurių čia nemažai suvažiuoja. Kodėl jie turi stovėti pakrantėje?” – plėtė klausimų ratą „Belvilio” vadovė. Jos manymu, kaimynai ant keliuko, priklausančio visiems, išvertė statybines atliekas. Ponia Vengrienė važiuodama užklimpo, o apvažiuoti klampynę trukdė sąvartynas.
Tiesą sakant, tos atliekos sukrautos palei „Giedritos” pirtį. Balynas sakė laukiąs, kol pradžius kelias, ir tada išveš. Kitaip tariant, kaimynai dabar vieni į kitus žvelgia tarsi pro didinamąjį stiklą.
Kas yra kas?
„Giedrita” yra viena pirmųjų kaimo turizmo sodybų Lietuvoje. Šeimininkai stengiasi kasmet atnaujinti poilsiavietę. Štai dabar spėriai remontuoja didžiojo namo pirmą aukštą. Čia įrengė gražią salę su virtuvės įranga, valgomuoju, pobūvio sale. Rūta ir Jonas pamėgo šią gamtos vietą ir neketina jos parduoti. „Tai – mūsų vaikų turtas”, – sakė Balynai.
UAB „Belvilis” taip pat veržliai stojasi ant kojų. Iš Europos Sąjungos lėšų gauta parama (2,3 mln. litų) padėjo įrengti keturių žvaigždučių viešbutį ir restoraną. Statyti šiuos svečių namus prie Bebrusų sumanė elektroninių inžinerinių sprendimų kūrimo ir projektų valdymo kompanija „Fima”.
Statybos darbai buvo patikėti bendrovei „Atkirta”. Jos vadovas, generalinis direktorius Vidmantas Veryga neslėpė, kad statant poilsiavietę kilo daug nesusipratimų su užsakovais. „Dirbti buvo sunku, nes iškart teko ir projektuoti, ir statyti. Pasikeitė terminai. Galiausiai užsakovai atsisakė mokėti. Mes kreipėmės į teismą. Nesakau, kad nebuvo darbo broko, daug ką darėme iš naujo, tačiau kas iš to. Byla jau teisme, dirba ekspertai, kurie pateiks išvadas. Ji užtruks ilgokai, tik žinau, kad toks konfliktas neduos naudos nei mums, nei užsakovams”, – sakė generalinis direktorius. Jo manymu, dideli pinigai įžiebė didelį konfliktą.
„Jei mūsų bendrovė būtų maža, jau būtume numarinti. Mes esame didelė statybų firma, tad kaip nors išgyvensime”, – tikisi vadovas.
„Belvilio” direktorė Vengrienė neslėpė nepasitenkinimo „Atkirtos” darbu. Užsakovai irgi kreipėsi į teismą dėl darbų kokybės. Jos manymu, užtrukęs bylinėjimasis gali nuskandinti Europos Sąjungos gautas lėšas, ir tada Lietuvai teks užmokėti už projekto netesybas kone dvigubai. Šalies prestižui pakenktų ir pasklidusi informacija apie nesugebėjimą panaudoti struktūrinių fondų lėšų.