Išskirtinį statusą gavusi Gariūnų turgavietė tapo dar viena politikų rietenų arena
Jei kam nors į galvą toptelėtų mintis sudaryti prieštaringiausiai vertinamų Lietuvos reiškinių sąrašą, garsusis Gariūnų turgus neabejotinai puikuotųsi jo viršuje.
Daugiau nei dešimtmetį gyvuojantis turgus vieniems yra kontrabandininkų ir šešėlinės ekonomikos citadelė, kurioje reketo pradžiamokslį išėjo daugybė nusikaltėlių ir korumpuotų pareigūnų. Kitiems – smulkaus verslo lopšys, visoje šalyje padedantis išmaitinti mažiausiai 25 tūkst. žmonių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su Gariūnų veikla.
Tretiems – tai tiesiog išskirtinai patrauklus beveik pusšimčio hektarų sklypas Vilniaus prieigose, anksčiau ar vėliau sulauksiantis statybininkų arba prekybininkų invazijos.
Aukščiausios prabos protekcija?
Greičiausiai dėl panašių priežasčių prieš dvi savaites Vyriausybės priimtas nutarimas šioje teritorijoje kurti „Paslaugų smulkiam ir vidutiniam verslui parką „Gariūnai” sulaukė itin audringos reakcijos. Vilniaus savivaldybė sukilo prieš sprendimą būsimajam parkui suteikti valstybinės svarbos ekonominio projekto statusą, o trims Gariūnų turgavietę eksploatuojančioms įmonėms – teisę 99 metus šeimininkauti 38 hektarų sklype, kurio vertė, skirtingais skaičiavimais, gali siekti 60-100 milijonų litų.
Grupė sostinės Tarybos narių kreipėsi į Seimo Audito komitetą, Antikorupcijos komisiją, Valstybės kontrolę bei Specialiųjų tyrimų tarnybą, prašydami ištirti, ar nebuvo pažeisti įstatymai ir valstybės interesai. Tarybos narių nuomone, Vyriausybės priimtas nutarimas pažeidžia nemažai įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų, tarp jų – Nuosavybės teisių į išlikusį turtą atkūrimo įstatymą, Žemės įstatymą, Vietos savivaldos įstatymą, Vyriausybės įstatymą ir kitų teisės aktų nuostatas.
„Vyriausybės nutarimas priimtas neatsižvelgiant į neigiamas Vilniaus miesto savivaldybės pastabas, neįsigilinus į turgavietės specifiką, joje dirbančių asmenų interesus, neįvertinus Gariūnų turgavietei vystyti būtinos infrastruktūros poreikio ir galimybių ją įrengti. Šis nutarimas yra priedanga įteisinti nelegaliai turgavietės teritorijoje pastatytus statinius, kartu pridengti kitus su jos eksploatavimu susijusius pažeidimus, padarytus iki turgavietės pripažinimo Valstybinės svarbos projektu”, – dėstė vienas iš kreipimąsi pasirašiusių Vilniaus tarybos narių Vitas Karčiauskas.
Persakydamas savo ir kolegų nuomones jis sakė manąs, kad šis nutarimas grubiai pažeidžia Gariūnų turgavietėje dirbančių smulkiųjų ir vidutinių verslininkų interesus, kyla reali grėsmė, jog šie prekiautojai turgavietės savininkų bus spaudžiami mokėti žymiai didesnius mokesčius nei iki šiol. Sostinės valdžios atstovai pareiškė abejoją, ar dabartinėje teritorijoje ateityje apskritai bus išlaikyta turgavietė.
„Vilniuje yra itin sudėtinga situacija grąžinant žemę teisėtiems savininkams. Gariūnų paskelbimas strateginiu objektu šias problemas dar labiau komplikuoja, nes sprendimas priimtas nenagrinėjus visos teritorijos perspektyvos. Ten buvusio rėžinio kaimo žemės dabar tikrai nebus grąžintos”, – prognozavo V.Karčiauskas.
Sostinės Tarybos narys taip pat stebėjosi, kodėl deklaruojant rūpestį smulkiuoju verslu ir stengiantis Gariūnuose sukurti palankesnes sąlygas jo plėtrai, pirmenybė atiduodama trims bendrovėms: „Jurgena”, „Posūkis” ir „Geruda”.
„Miestas turėjo viziją kurti analogišką parką koncesijos pagrindais, skelbiant viešą konkursą. Galbūt jį būtų laimėjusios tos pačios bendrovės, kurios šią teisę gavo įsikišus Vyriausybei, baigiantis galiojančios nuomos sutarties terminams. Tai šiek tiek primena bandymą joms mesti gelbėjimosi ratą”, – samprotavo V.Karčiauskas.
Gariūnams – tiesioginis valdymas
Pašnekovas atkreipė dėmesį į dar vieną aplinkybę, kuri verčia stebėtis dabartine įvykių eiga. Viena iš laimingųjų, gavusių teisę šeimininkauti Gariūnuose, bendrovė „Jurgena” pirmą kartą koją į šią teritoriją įkėlė 1996-aisiais, kai buvo sudaryta trejų metų nuomos sutartis. Tačiau jai pasibaigus „Jurgena” sklypo neatlaisvino ir juo neteisėtai naudojosi iki 2002-ųjų, kai susigriebus sutartis buvo pratęsta dar trejiems metams. Beje, tuometinis Vilniaus apskrities viršininkas Gediminas Paviržis sutartį pratęsė neskelbdamas jokio konkurso, nors prieš kurį laiką rašte Gariūnų smulkiųjų verslininkų asociacijai jis pats tvirtino, esą „nėra teisinio pagrindo UAB „Jurgena” išnuomoti šį žemės plotą be aukciono”.
„Logiškai mąstant, trejiems metams sudaryta nuomos sutartis turėtų versti gerai pagalvoti, kiek į kokį objektą investuoti racionalu, kad vėliau nekiltų problemų sutarties nepratęsus. Tuo tarpu Gariūnų administratoriai, jų pačių teigimu, į plyną lauką Aukštuosiuose Paneriuose investavo apie 30 mln. litų. Kodėl taip buvo elgiamasi, galima tik spėlioti, – svarstė politikas. – Kitas klausimas, ką nuveikti miesto labui įsipareigoja minėtos trys bendrovės, gaudamos teisę tvarkytis Vilniaus įvažiavimo zonoje. Dabartinė miesto vartų būklė tikrai netenkina. Tačiau ar žarstomi pažadai išasfaltuoti kelius, įrengti automobilių stovėjimo aikšteles, pakloti šaligatvius, pasodinti želdinius atitinka realius Vilniaus poreikius? Net jeigu tie poreikiai šioje teritorijoje iš tiesų yra tokie, kur užfiksuoti įsipareigojimai, jog „Jurgena”, „Posūkis” ir „Geruda” viską iš tiesų padarys? Ar Vyriausybės nutarimą tikrai privalo vykdyti paprasta uždaroji akcinė bendrovė?
Kodėl ministrų kabinetas apeidamas Savivaldybę nusprendė Gariūnuose įvesti tiesioginį valdymą? Ar tikrai taip geriausiai apginamas viešasis interesas?” – retoriškai klausė V.Karčiauskas.
Ambicijų karas tęsiasi
Ūkio ministerijos, parengusios „Paslaugų smulkiam ir vidutiniam verslui parkas „Gariūnai” projektą, sekretorius Gediminas Rainys, komentuodamas konfliktą su Vilniaus savivaldybe, didelių problemų šioje istorijoje nebuvo linkęs įžvelgti.
„Galima spėti, kad tai tėra dar vienas epizodas iš pastaruoju metu aktyviai vykstančių įvairių verslo struktūrų bei politikų susirėmimų. Išklausius pastaruoju metu dėstytus visų suinteresuotų šalių argumentus, man asmeniškai susidarė įspūdis, kad Vilniaus savivaldybės ir Ūkio ministerijos pozicijos dėl Gariūnų iš esmės sutampa – miesto detaliajame plane čia numatoma ne kas kita, o turgaus plėtra. Minimas 99 metų nuomos terminas taip pat nereiškia, kad teritorija bus perleista trims bendrovėms būtent tokiam laikui. Tai maksimalus galimas terminas, o sutartį galima sudaryti tokiam laikui, per kurį sugrįžtų į pastatus ir kitą infrastruktūrą investuoti pinigai, būtų uždirbtas tam tikras pelnas”, – aiškino G.Rainys.
Ūkio ministerijos sekretorius taip pat nenorėjo sutikti su priekaištais, esą sprendžiant Gariūnų problemą nebuvo naudojamasi koncesijos įstatymu. Jo teigimu, tiesioginės derybos su verslininkai yra tiek pat teisėtos, tačiau leidžia norimų rezultatų pasiekti kur kas greičiau.
„Dar prieš Vyriausybei skelbiant nutarimą dėl valstybinės svarbos ekonominio projekto statuso Gariūnams suteikimo yra parengta ir parafuota investicijų sutartis. Ją privalės pasirašyti visos trys turgavietėje dirbančios bendrovės ir Vilniaus apskrities vadovai. Joje numatyti tikslūs skaičiai ir terminai, kas kada ką turi nuveikti. Kaip įsipareigojimai bus vykdomi, stebės Vilniaus apskrities administracija”, – dėstė G.Rainys.
Jo teigimu, bandymai spręsti Gariūnų ateitį skelbiant konkursus būtų nepaprastai sudėtingi – teisminiai ginčai dėl prieš gerą dešimtmetį čia įdėtų bendrovių investicijų ar kompensacijų neabejotinai užsitęstų metų metus.
„Manau, kad, diskutuojant Gariūnų tema, reikėtų kiek plačiau panagrinėti Lietuvoje esančias žemės valdymo problemas, sklypus skiriant investicijoms. Dabar galiojanti tvarka numato tik dvi alternatyvas – aukciono skelbimą arba valstybinės svarbos projekto statuso suteikimą. Puikiai suprantu, kad turgavietę pavadinant „valstybinės svarbos objektu”, tam tikra prasme devalvuojama ši sąvoka, tačiau rinktis nėra iš ko. Įsivaizduokite, kaip atrodytume, jei apie investicinius planus Lietuvoje paskelbus, tarkim, „Volvo” kompanijai, mes paprašytume jos pažaisti aukcioną. Įstatymų lankstumo deficitas daugeliu atvejų gana stipriai riboja veiksmų laisvę”, – tvirtino G.Rainys.
Beje, pasak ministerijos sekretoriaus, Gariūnuose žemės grąžinimo problema yra sąlyginai „neskausminga”, nes rėžinis kaimas užima tik nedidelę dalį teritorijos, kurioje pagal projektą ketinama įkurti ūkininkų turgų. Juo labiau kad turgavietės plėtra numatyta ir Vilniaus detaliajame plane.
Prekybininkų Mekos rytojus
Informacijoje, kuria vadovaujantis ministrų kabinetas Gariūnams suteikė išskirtinį statusą, ši turgavietė vadinama „unikaliu verslo inkubatoriumi”. Turgus buvo įkurtas beveik prieš 15 metų ir išaugo iki objekto, kuriame nuolat dirba daugiau kaip 10 tūkstančių žmonių.
Tokį Gariūnų populiarumą lėmė palanki geografinė padėtis, daugybė pirkėjų, tinkama būtinoji infrastruktūra.
„Šiuo metu Gariūnuose veikia apie 10 proc. visų Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo subjektų (daugiausia fiziniai asmenys, dirbantys pagal verslo liudijimus). Nuo 1994 metų šis objektas tapo didžiausia smulkaus ir vidutinio verslo subjektų koncentracijos vieta Vilniuje. Daugumai jų nuomotis parduotuvių patalpas centrinėje miesto dalyje per brangu. Seni prekybos kioskai Vilniuje uždaromi. Taigi smulkaus ir vidutinio verslo atstovai buriasi čia, Gariūnuose. Siekiant toliau skatinti smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą, Gariūnuose būtina formuoti nebrangias verslo vietas”, – teigiama dokumente.
Beje, Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos vadovai prieš kurį laiką spaudoje yra išdėstę savo susirūpinimą Gariūnų ateitimi.
Jų teigimu, visi šalies turgūs yra tarpusavyje susiję viena pagrindine prekių tiekimo sistema, kurios pradžia – Gariūnai. Jei šio turgaus veikla komplikuotųsi, tūkstančiai smulkiųjų prekybininkų visoje Lietuvoje liks be darbo, o didieji prekybos centrai – be konkurentų.
Ūkio ministerijos specialistų teigimu, Gariūnų pripažinimas valstybinės svarbos projektu užtikrina reikiamas sąlygas daryti ilgalaikes investicijas į esamos teritorijos modernizavimą, plėsti teikiamas paslaugas, gerinti prekybos veiklą.
Iš viso per ateinančius 10 metų į parko infrastruktūros plėtrą ir verslo vietų kūrimą žadama investuoti iki 50 mln. litų, kurie užtikrins nuolatines darbo vietas daugiau nei 15 tūkst. asmenų. Įgyvendinus projektą, trys Gariūnus eksploatuojančios įmonės per metus valstybei sumokėtų 7-8 mln. litų mokesčių, o dar apie 70 mln. litų mokesčių valstybė gautų už verslo liudijimus.
Renaldas Gabartas