Gruzijos valdžios ištirti ir oficialiai iškelti kaltinimai Rusijos karinei žvalgybai (GRU), kuri veikia ir kaip teroristinė organizacija, neturėtų nieko stebinti. Dar visai neseniai Katare buvo nuteisti iki gyvos galvos du Rusijos specialiųjų tarnybų agentai, susprogdinę Čečėnijos eksprezidentą Z. Jandarbijevą su sūnumi, o Ukrainos teisėsauga tebetiria du pasikėsinimus į V. Juščenkos gyvybę: nuodijimą ir sprogdinimą. Padėjusieji sprogmenų būsimojo prezidento rinkimų štabe yra sulaikyti. Tai vėl kadriniai Rusijos „specialistai”. Narsi žurnalistė A. Politkovskaja buvo nuodijama lėktuve pakeliui į Beslaną ir tik per stebuklą liko gyva. Čečėnijos Respublikos teisėto parlamento pirmininkas A. Alichadžijevas jau prieš keletą metų, kai Rusija pradėjo antrąjį Čečėnijos karą, buvo pagrobtas savo namuose kaime, išgabentas į Maskvą ir, be abejo, nukankintas. Lavonai dar ir niekinami, demonstruojami teroro tikslu, o artimiesiems palaidoti negrąžinami.
Visa tai vyko ir Lietuvoje, kuri nuo 1940-1941 m. patyrė, ką reiškia „raudonojo teroro” sąvoka. Tai valstybinio terorizmo stabilus braižas, apie kurį liudija Rusijos valdžios atsisakymai bendradarbiauti tiek 1941 m. Rainių žudynių, tiek 1991 m. Medininkų žudynių bylose. Ir Sausio 13-osios kaltininkai, vienas net nuteistas Lietuvos teismo, pasprukę pas šeimininką jaučiasi kaip žiurkės užantyje. Beje, po to rengtų pasikėsinimų į Gruzijos prezidentą E. Ševarnadzę organizatorius taip pat ramiai gyvena Maskvoje.
Demokratinis pasaulis turėtų pradėti suprasti šį tarptautinio terorizmo kontekstą. Dabar tai paskutinis, nors nenaujas, ginklas sugriauti Vakarų „kapitalizmą”. Lietuva bent jau yra įvardijusi Seimo teisiniais aktais ir NKVD-KGB, ir GRU, kaip okupuotoje mūsų šalyje veikusias nusikalstamas organizacijas. Kai kurie jų nariai tebesididžiuoja, net viešai, tokia savo praeitimi, liudija teismuose vieni kitų naudai, bet čia jau Lietuvos valstybės ir dabartinės visuomenės problema.
Tėvynės sąjunga