Už širmos

Širma – senas išradimas, daugelio iš mūsų nepelnytai užmirštas.

Profesionalų tvirtinimu, tai – interjero intriga, kurios paprastai trūksta mūsų namams. Ji ne tik skiria erdvę, ką nors slepia, vienu metu ir prikaustydama dėmesį, ir sužadindama smalsumą.

Širma yra, ko gero, labiausiai „nekaltas” daiktas iš egzotiškų baldų, atvežtų į Europą. Jos net baldu nelabai galima pavadinti, tai greičiau pajudinama siena.

Šios „sienos” istorija prasidėjo Kinijoje VII amžiuje, o po šimtmečio ji pasiekė ir Japoniją. Į Europą širmos pateko XVII amžiuje kartu su kiniško interjero mada. Europiečiai iškart suprato, kad su šiuo daiktu gali žaisti erdvinius žaidimus. Ypač širmos išpopuliarėjo XIX-XX amžiuje. To meto būstų planavimo maniera reikalaudavo gyvenamąją erdvę dalinti į zonas, o širmos, uždengdamos tai, ko nedera matyti, lengvai susitvarkydavo su tokia užduotimi.

Atviros šiuolaikinio būsto erdvės dėl jų zonavimo principų verčia atsigręžti į praeitį. Vietoje sudėtingos konstrukcijos judinamų pertvarų neretai geriau naudoti širmą. Ji pigesnė, ją galima pernešti, sulankstyti. Jos atskiriama erdvė gali būti skirta įvairiems tikslams.

Šis egzotiškas daiktas paprastai užima garbingą vietą buduaruose, miegamuosiuose ir nedidelėse svetainėse, kartais skiria erdves biuruose. Visgi tikroji meilės širmoms priežastis – jų sukuriama kamerinė ir jauki atmosfera. Dėl to dažniausiai už jų skiriama vieta skaitymo kampeliui, pasisėdėjimui ar miegui. Tai būna ideali vieta pailsėti kartu su artimiausiais draugais.

Tiesa, šiuolaikinėse širmose nedaug kas išliko iš jų pirmtakių. Žinomos baldų gamybos įmonės rinkai tiekia ir metalinio, ir medinio karkaso širmas, aptemptas audeklu, popieriumi, oda ar su įstatytais stiklais. Naudojamas net kevlaruotas stiklas, dažniausiai pritaikomas kosminėje industrijoje.

Ar taps širma naudingu daiktu namuose ir kartu juos papuoš, priklauso tik nuo šeimininko. Štai keletas idėjų, kaip naudoti širmą interjere.