„…Ar toks žmogus, paskui kurį velkasi apkaltos būdu nušalinto prezidento šleifas, gali būti Vilniaus meras?..”
Pastovumas ar lankstumas – kas politikoje vertingiau? Šis klausimas yra ne iš strategijos, o iš taktikos srities ir spręstinas atsižvelgiant į konkrečiai susiklostančias aplinkybes. Štai kad ir dabartinė situacija Seime. Ji tokia surizgusi, kad visi turbūt labiausiai norime aiškumo. Galimas dalykas, kad šiam tekstui pasirodžius spaudoje jo bus daugiau, tačiau vargu ar bus išnykusi pastovumo ir lankstumo alternatyva. Pažiūrėkime, kaip šiuo požiūriu atrodo pagrindinės partijos – lėmėjos.
Pirmiausia Darbo partija, kuri yra dabar Seimo situacijos pagrindinė autorė. Jos sprendimo iš „darbiečių” negalėjo tikėtis net aršiausias jų skeptikas. Kodėl taip įvyko, ar tik dėl seniai paaiškėjusio jų politinio neraštingumo – sunku pasakyti, bet greičiausiai ne vien dėl to. Balsuojant susilaikė nemažai ir kitų partijų narių. Galbūt lėmė tai, kad dabartiniame Seime yra itin daug negrynos sąžinės seimūnų, kurie bijo būti demaskuoti ir nori įsiteikti Valstybės saugumo direktoriui, galimam jų paslapčių saugotojui.
Kitaip atrodo socialdemokratai ir visa valdančioji mažuma. Kartu ir prezidentas. Jų visų pozicija, priešingai nei „darbiečių”, yra pastovi ir nuosekli. Visi jie nuo pat pradžios laikėsi nuomonės, kad Seimas ir jo paskirta tyrimo komisija elgiasi neteisingai. Jie sutarė, kad Arvydas Pocius atliko svarbių darbų (pavyzdžiui, atskleidė „darbiečių” finansines machinacijas), kad departamentui reikia reformų ir kad jos atliekamos tinkamai ir pagal patvirtintą grafiką. Sutiko, kad Seimas privalo kontroliuoti jėgos struktūras, tačiau komitetas šitai vykdė neteisingai, reikalaudamas suteikti duomenų, kurių viešinti neleidžia įstatymai. Valdančioji mažuma savo požiūrio nekaitaliojo ir už tai tikrai nenusipelno priekaištų.
O konservatoriai? Jie irgi tarsi pastoviai laikėsi reikalavimo nušalinti Pocių, bet tai iki šiol nebuvo kliūtis remti mažumos Vyriausybę. Tai kodėl jie dabar taip staiga pasišiaušė? Juk niekas nepasikeitė? Tai kodėl dabar staiga turėtų keistis konservatorių laikysena dėl Vyriausybės? Ar jų neturėtų labiau trikdyti kiti dalykai, pavyzdžiui, faktas, kad pats Andrius Kubilius padėjo Pociui išlikti, išleisdamas jį į tribūną, ko jis iš tikrųjų neprivalėjo daryti? O dalis žiniasklaidos, apsisiautusi teisuolių toga, dedasi esą vienintelė žinanti visą tiesą.
Savitą supratimą apie nuoseklumą demonstruoja liberaldemokratai ir jų šalininkai. Jie vis kelia klausimą, kad valdančiajai mažumai esą pritrūksta nuoseklumo sudarinėjant koalicijas. Girdi, daugelyje rajonų įvairios partijos bendradarbiauja su liberaldemokratais, o sostinėje tokio junginio vengiama. Bet tai iš tikrųjų nėra nuoseklumo stoka, o tik politikoje būtinas lankstumas: eilinių savivaldybių lygmuo apsiriboja daugiausia ūkine veikla, dėl kurios susitarti nesunku. Vilniuje Rolandas Paksas nepriimtinas eiti mero pareigų ne tik dėl to, kad sostinės galvos postas yra labai reikšmingas visai valstybei, bet ir dėl to, kad jis, mano požiūriu, stokoja būtinų duomenų, asmenybės žavesio, jog galėtų reprezentuoti ir miestą, ir valstybę. Ar toks žmogus, paskui kurį velkasi apkaltos būdu nušalinto prezidento šleifas, gali būti Vilniaus meras? Atsakyti „taip” reikštų jau ne politikai būtiną lankstumą, o vien tik neatleistiną cinizmą ir neatsakingumą.