Baiminantis, kad nesuliepsnotų Neringos miškai, gražiausiame Lietuvos kampelyje telkiamos papildomos ugniagesių pajėgos.
Dėl užsidegusios žolės arba miško paklotės kartais kyla dramatiški gaisrai. Vienas skaudžiausių – pernai gegužę Smiltynėje kilęs šimtmečio gaisras, kurio metu išdegė 235 ha miško.
Klaipėdoje jau pradėta padeginėti pernykštę žolę.
Antradienį Klaipėdos gatvėje ties Danės upe žolė liepsnojo pirmąkart.
Bus naujas postas
Gegužės 4-ąją, praėjus lygiai metams po šimtmečio gaisro, Neringos meras turėtų iškilmingai atidaryti Juodkrantės ugniagesių komandos postą. Šį postą įrengs ir išlaikys Neringos savivaldybė.
Techniką ugniagesiams turėtų suteikti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.
Neringos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) viršininko pavaduotojas Stasys Valančius teigė, kad toks postas Juodkrantėje būtinas, nes, kol ugniagesiai atvažiuoja iš Nidos gesinti kitoje Neringos pusėje kylančių gaisrų, gali būti ir per vėlu.
Naujajame Juodkrantės poste turėtų dirbti keturios pamainos. Kiekvienoje pamainoje dirbtų po du žmones ir vyresnysis inspektorius. Iš viso Neringos PGT dirba 32 ugniagesiai.
S.Valančius neslėpė, kad suformuoti Juodkrantės ugniagesių komandą – nelengva, nes nedaug kas nori važiuoti dirbti į Neringą.
Reikia kamerų
Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas miškininkystei ir ūkiui Viktoras Kolokšanskis mano, kad, be papildomų ugniagesių pajėgų, prevencijai nuo panašių gaisrų, kokie įsiplieskė pernai, reikia ir daugiau technikos.
„Svajojame, kad mišką būtų galima stebėti kameromis, kurių duomenys būtų suvesti į vieną dispečerinį punktą ir apie nelaimę būtų dispečeris įspėjamas garsiniu signalu. Tada gaisrai būtų nepražiopsomi. Tai būtų pažangus žingsnis, bet technikai įsigyti reikia septyniaženklių sumų, kurių mes neturime. Tikimės gauti iš Europos Sąjungos”, – sakė V.Kolokšanskis.
Neringos meras Vigantas Giedraitis sakė, kad Preiloje miškai jau stebimi technika.
„Juodkrantėje ir Nidoje pasienio tarnyba statys stebėjimo bokštus. Manome, kad iš šių bokštų stebėti mišką galėtų ir ugniagesiai”, – mano meras.
Padaugės kiškių
Kol kas Kuršių nerijoje likviduojamos pernykščio šimtmečio gaisro pasekmės. Iki spalio ketinama išvalyti mišką nuo sudegusių medžių. Medžiai – pjaunami, kai kur ir smulkinami vietoje.
Taip pat ruošiamas gaisravietės apželdinimo projektas.
„Turbūt kalnapušių toje vietoje nebesodinsim. Jos savo darbą jau atliko ir pustymo pavojaus nebėra. Manau, kad bus medžių: pušys, beržai, alksniai ar netgi žolė”, – sakė V.Kolokšanskis.
Pašnekovas teigė, kad šiemet keletas išdegusio miško hektarų bus skirta tik bandomiesiems atželdinimams, kad būtų galima stebėti, kaip greitai augmenija atželia po gaisro.
„Po 1995 metais kilusio gaisro paskubėjome mišką atsodinti. Medžius sodinome jau kitais metais po gaisro, bet viskas pražuvo. Kad po gaisro prigytų medžiai, reikia išlaukti kokius 3 metus. Šiuo metu gaisravietę užpuolęs grybas gniaužtenis. Jis dauginasi gaisro nusiaubtose vietose ir mėgsta jaunus medelius, ant kurių šaknų parazituoja ir juos nudžiovina”, – aiškino V.Kolokšanskis.
Kol kas nežinoma, kaip gaisras paveiks gyvūnų populiaciją, bet ankstesnis gaisras parodė, kad ji neabejotinai kis. Kadangi gaisravietėje atsirado atviras landšaftas, čia turėtų padaugėti kiškių, o sumažėti stambių žvėrių, kurie nemėgsta atvirų teritorijų