„…Po Pociaus šou tvirtėja įtarimai, kad mūsų specialiųjų tarnybų vadovai ir politikų grupės yra suaugę į vieną esybę…”
Durimis žmogus tranko dėl kelių priežasčių. Dažniausiai taip būna dėl bejėgiškumo, pykčio, noro parodyti, kad nesu paklupdytas. Tačiau būna, kad žmogus trankosi trokšdamas, jog jį supykdę asmenys skubėtų prie durų, įkalbinėdami grįžti ir vėl megztų dialogą su jais. Beje, taip elgiasi paaugliai, nebrandžios mėgstančios manipuliuoti emocijomis asmenybės.
Prieš išeidamas iš posto taip pasielgti nusprendė ir Valstybės saugumo departamento vadovas (VSD) Arvydas Pocius. Trinktelėjo taip, kad sudrebėjo langai, nuo lubų pabiro tinkas, o pusė Seimo susispietė prie durų prašydami sugrįžti.
Atrodo, VSD šefas, skirtingai nei daugelis, gerai išmoksta gyvenimo duodamas pamokas. Prieš beveik ketverius metus jo pirmtakas, sakydamas paskutinę kalbą Seime taip prabilo, kad įjungė žalią šviesą „paksogeitui”. Paskutinė kalba tapo ir Pociaus gelbėjimosi ratu.
Kas pasakė, kad saugumiečiai nemoka kalbėti? Pocius praėjusį penktadienį kalbėdamas Seime pranoko save. O geras kalbas rėžia charizmatiškos asmenybės arba jas parašo kiti, tikri savo darbo žinovai, kurių už galingo saugumo vado stoto stovi ne vienas ar du. Ne veltui iš Seimo tribūnos grėsmingai skambėjo „Mes žinome…”
Tiesa, kalba buvo skirta ne tiek Seimui, kiek liaudžiai. VSD vadovo „pinkertono šou” viršijo ne tik jo sugebėjimus, bet ir kompetenciją. Šiame monospektaklyje Pocius vienu metu persikūnijo į prokuroro, detektyvo, politiko, viešųjų ryšių specialisto vaidmenis. Pareiškimai apie rezonansinių bylų eigą privertė žagtelėti prokurorus, nes jie apie „stebuklingus” VSD tyrimus nieko nežinojo, nors kontroliuoja jų vykdymą.
Tai tik dar kartą patvirtino, jog VSD įtaka driekiasi per toli. Politikai neturi kištis į specialiųjų tarnybų atliekamus tyrimus, tačiau po Pociaus šou tvirtėja įtarimai, kad mūsų specialiųjų tarnybų vadovai ir politikų grupės yra suaugę į vieną esybę. Civilizuotose valstybėse (prie kurių dar tikiuosi galima priskirti ir Lietuvą) jau nebeįmanomas karinio perversmo scenarijus, bet valdžios įtvirtinimas visai galimas (ypač jaunos demokratijos valstybėse), kai politikams pasiseka „paimti” specialiąsias tarnybas.
Jei pasižvalgytume aplink, į pačias artimiausias kaimynes, pamatytume įdomių tendencijų. Neseniai Latvijoje suimtas oligarchas A. Lembergas bandė įgyti galių šios šalies saugume. Savo ruožtu Lenkijoje valstybės saugumo struktūras teko net perorganizuoti, nes jų įtaka buvo tiek išsikerojusi, jog susidarė „valstybė valstybėje”. Kaip matome, visame regione vyksta kovos už specialiąsias tarnybas. Galime neabejoti, jog neapsieinama be Maskvos rankos. Mūsų kaimynai imasi radikalių priemonių, kad apsaugotų savo valstybes nuo pražūtingų bandymų sugriauti jų „imunitetą” (saugumo struktūras), o pas mus vyrauja siauras mąstymas, kuris veda šalį prie naujų praradimų slenksčio.
Šiame kontekste itin nekaip atrodo prezidento elgesys. Užuot garantavęs valdžių padalijimo principą, užtikrinęs nešališkumą, jis iš pradžių tarsi visais įmanomais būdais trukdė įgyvendinti parlamentinę VSD kontrolę, vėliau delsė skirti naują saugumo vadovą, kol galiausiai pasiūlė kandidatą, kuris turėjo mažai šansų užimti VSD direktoriaus kėdę. Po Pociaus pasirodymo Seime Prezidentūra suskubo pareikšti, kad „prezidentas gerbia Seimo sprendimą”.
Visa tai primena blogai surežisuotą spektaklį, kurio tikslas – laimėti kuo daugiau laiko. Akivaizdu, kad Pocius neturi daug šansų ilgai įsitvirtinti šiame poste, bet, matyt, jis yra priklausomas nuo klano, kuris žūtbūt siekia išlaikyti galios svertus, o Pociaus misija yra paslėpti visus galus į vandenį.
Balsavimas praėjusį penktadienį Seime reiškia, kad Lietuvai iškilo dar vieno politinio lavono reanimacijos grėsmė. Darbo partija susilaikydama pasiuntė signalą „valstybininkų” aštuonkojui, kad iš savo gniaužtų paleistų Viktorą Uspaskichą. Parama klanui reikštų laisvę Kėdainių gubernatoriui ir gerokai nukraujavusios Darbo partijos atgijimą. Tik ar šiuo atveju nėra pavojingai žaidžiama su mūsų visų likimu?