Praėjusią savaitę Mokslų akademijoje vyko tarptautinis seminaras „Tarptautinis saugumas ir energijos tiekimo saugumas – reikšmė Lietuvai”.
Lietuvos energetikos saugumas priklauso nuo energetinių resursų – dujų ir naftos – tiekimo garantijų. Apie elektros energijos tiekimą būtų atskira kalba, ypač po Ignalinos AE uždarymo.
Labai nustebino Keitho Smitho, buvusio „Wiliams” proteguotojo dalyvavimas. Derėtų prisiminti, kad jis buvo numatęs du ėjimus į priekį („Wiliams”-„Jukos”), o mūsiškiai – tik vieną („Wiliams”). Tarsi atgailaudamas jis seminare pateikė keletą grėsmių, su kuriomis susiduria ar susidurs Lietuva. Mintis apie bendradarbiavimą, kaip energetikos saugumo garantą, gal ir atvers akis kai kuriems mūsų politikams. Man tai ne nauja, nes dar 1999 metais žurnale „Energetika” bei po to daugelyje laikraščių, perspausdinusių mano straipsnį „Energetikos politikos siekiai ir nesėkmės”, rašiau: „Vienas pagrindinių veiksnių, užtikrinančių energijos išteklių tiekimo garantijas ir patikimumą, – patikimi kaimyninių šalių politiniai ir ekonominiai santykiai”.
Aišku, pagrindinė problema – gamtinių dujų tiekimas į Lietuvą. Vilkinimo taktika dėl magistralinio dujotiekio baigėsi tuo, kad dujotiekis eis per Baltijos jūrą. Projektą palaikančioms Vokietijai ir Prancūzijai svarbu gauti dujų, o kiekviena kita ES šalis tegu pati pasirūpina. Manau, mums pritrūko aktyvesnio dialogo su ES senbuvėmis.
„Mažeikių nafta” – mažesnė bėda. Netiekiant naftos į įmonę, valstybė surinktų beveik tokius pačius mokesčius ir iš naftos produktų importuotojų.
Rusija turi galimybių daryti politinį spaudimą Lietuvai, bet situacija nėra tokia sudėtinga kaip pirmais nepriklausomybės metais
ir kaip bando nupiešti dabartį ponas Smithas. Pakanka žvilgtelėti į Rusijos energetikos strategiją iki 2020 metų. Antai vienas iš Rusijos dujų pramonės plėtros tikslų – „užtikrinti Rusijos politinius interesus Europoje ir kaimyninėse valstybėse…”
Negalima nepaminėti būsimo branduolinės energijos indėlio į saugumo problemos sprendimą. Dėl naujo reaktoriaus statybos visi koalicijos partneriai išreiškė teigiamą poziciją. Sumišimą energetikų protuose sukėlė akademiko Jurgio Vilemo pranešimas Briuselyje FORATOM seminare. Išvadose teigiama, kad importuosime pigią elektros energiją, o kažkada vėliau, jeigu ir statysime reaktorių, tai amerikiečių konstrukcijos, jis dar tik pradedamas kurti. Ponas Vilemas atstovauja Lietuvai kaip valstybinės įmonės „Lietuvos energija” valdybos pirmininkas, bet laikosi nepriklausomos nuo koalicijos partnerių energetikos politikos, kuri jam ir asmeniškai galbūt parankesnė. Tai būtų suprantamiau, jeigu jis atstovautų konsultacinei kompanijai.
Manau, šiandien ir politikai nelabai suvokia, ką daryti, kad investuotojai parodytų daugiau susidomėjimo. Rumunijos vyriausybė pernai suformulavo sąlygas investicijai į naujo branduolinio reaktoriaus statybą ir sulaukė dvylikos investuotojų pasiūlymų. Lenkijos vyriausybė šių metų sausį paskelbė, kad jėgainė bus pastatyta apie 2020 metus. Pasiruošimas ilgas, bet juk ir pas mus Branduolinės energetikos įstatymo straipsnio pakeitimas, įteisinantis galimybę statyti privačią branduolinę jėgainę, užtruko dvejus metus. Lietuvai pavėlavus paskelbti poziciją dėl naujos atominės elektrinės visus pranašumus įgis Lenkija.
Spaudos konferencijoje Vilemas dirgliai sureagavo į „prancūzų peršamą” reaktorių, nors jį stato Suomija, Prancūzija, o Kinija – net keturis. Esant tokiai paklausai statybos sąnaudos sumažėja. Suomijos atveju elektros gamybos sąnaudos būsimoje branduolinėje jėgainėje beveik 30 proc. mažesnės nei kito tipo elektrinėse. Beje, amerikiečiai Suomijoje konkurse net nedalyvavo, nes neturėjo ką pasiūlyti.
prof. Leonas Ašmantas