Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, galerijoje „13 L,” atidarytą Liudmilos Vėgelienės grafikos darbų parodą „Čia ir dabar” žiūrovai pavadino neskubančio spalvomis sušvytėti pavasario provokacija.
Dailininkė prisipažino ne atsitiktinai klaipėdiečius į parodos atidarymą pakvietusi pirmadienį – tai jos mėgiamiausia savaitės diena, į kurią telpa aibė vizijų.
„Kiti menininkai gal „audžia” savo vaizdinius iš kelionių, o aš piešiu tai, kas yra visai šalia manęs. Pažiūriu pro langą – žolė, gėlė, pavasarį pradeda čirenti, praustis ir sukti lizdus paukščiai, kuriuos lesinu, ir stulbina tas paprastas grožis. Nereikia išsigalvoti sudėtingų dalykų – tiesiog reikia žiūrėti. Vienaip kirai atrodo, kai suka ratus danguje, kitaip, kai sparnu užkloja langą…
Paukščių turgus, paukščių bažnyčia – tai man tarsi filmas. Esu stebėtoja, ir tai, kas išsilieja piešiniuose, man yra kaip meno terapija. Pradėdama kurti, nors piešinys prasideda spontaniška linija, aš jau žinau paveikslo pavadinimą, o šis „eina vis gilyn”. Taip galima dirbti ir niekada neišsemti, neužbaigti paveikslo”, – sakė dailininkė, prisipažinusi, kad jos spalva – geltona, oranžinė.
„Tuos pilkus ir juodus, gąsdinančius paveikslus, kaip ir niūrius gyvenimo fragmentus, aš pasilieku sau. Nors kada nors gal ir surengsiu juodų paveikslų ciklą. Mano zodiako ženklas – Mergelė, todėl aš sentimentali, prieraiši ir negaliu už save pakovoti. Jeigu mano paveikslai audringi ir stichiški, tai todėl, kad gamta mane valdo”, – sakė L. Vėgelienė.
Dailininkės kolegos itin šiltai atsiliepė apie jos sukurtas ryškių spalvinių derinių monotipijas, kuriose ji šį kartą sukūrė gyvūnijos pasaulį, ir palinkėjo, kad jose atsirastų ištisas kosmosas – kaip Čiurlionio vizijose. „Kai abstrakcijose atsiranda konkrečių, atpažįstamų formų, jos yra neišsemiamos”, – sakė menotyrininkas P. Šmitas.