Viename didžiausių JAV dienraščių „The New York Times” vasario mėnesį išspausdintas Benjamino Genocchio straipsnis („Soviet Time Capsules”) apie lietuvių fotografų Antano Sutkaus ir Rimanto Dichavičiaus parodą, šiuo metu veikiančią Zimmerli meno muziejuje.
„Paroda „Du Lietuvos fotografijos meistrai: Antanas Sutkus ir Rimantas Dichavičius”, surengta Jane Voorthees Zimmerli meno muziejuje, yra labiausiai intriguojanti ir įsimenanti iš šiuo metu Niu Džersyje veikiančių parodų”, – viename pirmųjų recenzijos sakinių teigia Genocchio. Autorius pateikia trumpą Lietuvos istorijos apžvalgą.
„Lietuva turi turtingą literatūrinę tradiciją, o tapyba, skulptūra ir architektūra mažiau žinoma. Jurgis Mačiūnas, „Fluxus” judėjimo įkūrėjas, turbūt žinomiausias vizualiųjų menų atstovas. Dėl to dviejų šiuolaikinių fotografų darbų paroda yra dar įdomesnė.
Dauguma iš 44 parodos fotografijų sukurtos 1690-1970 metais, kai Lietuva dar buvo Sovietų Sąjungos dalis. Todėl jos atspindi nerimastingą šalies istoriją, jos atsilikimą ir skurdą valdant sovietams. Tai ypač akivaizdu socialiai orientuotuose Sutkaus darbuose. Nuotraukose matyti labai neturtingi žmonės, dažnai gyvenantys laikinuose būstuose. Sutkus, gimęs 1939 metais, savo dėmesį sutelkia į kasdienius paprastų Lietuvos žmonių išgyvenimus, ypač į kaimo žmonių gyvenimo žiaurią realybę. Jis kuria socialiniu dokumentiniu stiliumi, primenančiu socialinę pasakojamąją kryptį fotografijoje, atsiradusią Europoje ir Amerikoje prieš Antrąjį pasaulinį karą. (…)
Fotografijų kompozicija ir apšvietimas – tradicinis, todėl akivaizdu, kad fotografas turėjo kitų tikslų, nei sukurti gražių paveikslų. Tarp Sutkaus fotografijų yra daug vaikų portretų, dažnai sukrečiančių, išreiškiančių komunistinės ideologijos klastingumą. „Aklas pionierius” (1962) – tai aklas berniukas, pasirišęs kaklaraištį ir vilkintis pionieriaus, komunistų partijos vaikų organizacijos nario, uniforma. Aklumas čia – besąlygiško paklusnumo valstybinei struktūrai metafora.
Sutkus leidžia žiūrovui susidaryti socialinį ir politinį vertinimą suprasdamas, kad paprastas žvilgsnis gali kalbėti daugiau negu žodžiai, o štai Dichavičius, gimęs 1937 metais, mažai domisi aplinkinio pasaulio atspindėjimu mene. Jį labiau traukia forma ir senamadiškos grožio idėjos, ypač gamtos ir nuogo kūno ritmas bei harmonija lietuviškame peizaže. Jo nuotraukos yra ne visai mano skonio, nes dažniausiai tai – interpretuota klasikinio akto tradicija. Darbai yra gražūs, bet banalūs. Vis dėlto jie yra stebinantys, nes, kaip rašoma anotacijoje, „erotika buvo viena draudžiamų temų oficialiajame sovietų mene, akto fotografija nuo sovietų sistemos įsigalėjimo oficialiai nebuvo publikuojama”, – rašo kritikas, o recenzijos pabaigoje pažymi: – Per sovietinės okupacijos dešimtmečius Baltijos šalių eksperimentinė fotografija, kaip čia eksponuojamoji, yra labai mažai tyrinėta ar kolekcionuota sritis. Ji jau pribrendo rimtesniam muziejų ir tyrinėtojų dėmesiui. Ši mąsli paroda sukels diskusijas ir susidomėjimą.”