Savos scenos netekęs Klaipėdos dramos teatras kviečia žiūrovus premjerą. Oskaro Koršunovo režisuotą dramą „Kelias į Damaską” pagal Augusto Strinbergo trilogiją kovo 6,7 d. Lietuvos nacionaliniame teatre išvys sostinės žiūrovai, o kovo 9, 10 d. šio spektaklio premjera Klaipėdos žvejų rūmuose.
2006 m. Norvegijoje Oskaro Koršunovo statytas „Į Damaską” Oslo nacionaliniame teatre padiktavo naują teatro kalbą, ir spektaklis buvo puikiai įvertintas, o scenografė Jūratė Paulėkaitė pelnė „Hedos” apdovanojimą kaip geriausia sezono scenografė.
Tačiau grįžęs į Lietuvą režisierius vėl ėmėsi inscenizuoti tą patį Augusto Strindbergo kūrinį. „Galbūt grįšiu prie šio kūrinio ir dar kartą. Nežinau. Po šio spektaklio premjeros nieko nestatysiu. Važiuosiu į Kiniją, Pekino akademijoje skaityti paskaitų apie Šekspyrą”, – sakė spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas.
Neišsemiamas kūrinys
Režisierius prisipažino, jog jam A. Strindbergo trilogija „Į Damaską” yra labai aktuali ir neišsemiama. „Joje yra visos temos: kūrybos, meilės, ieškojimo, bėgimo nuo Dievo ir jo atradimo, išprotėjimo ir neišprotėjimo suvokimas. Strindbergas yra galbūt vienintelis autorius, sugebėjęs atviriausiai kalbėti apie save ir tuo pačiu apie kiekvieną iš mūsų. Mes pripratę save matyti, suvokti ir vertinti televizinėse spalvose, muilo operose. O iš tikrųjų mes gyvename taip, kaip gyvename.
Šis kūrinys man padeda suvokti save. Manau, kad spektaklis šiek tiek padės suvokti save ir aktoriams, ir žiūrovams. Tai būtų pati didžiausia siekiamybė”, – sakė režisierius O. Koršunovas užvakar surengtoje spaudos konferencijoje.
A. Strindbergo „Kelias į Damaską” – antrasis režisieriaus darbas su Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Prieš trejus metus O. Koršunovas uostamiesčio scenoje režisavo Marijaus von Mayenburgo „Šaltą vaiką”. ir spektaklis tapo sezono favoritu.
Su stipriausiais aktoriais
„Klaipėdoje šį kūrinį režisuoju todėl, kad absoliučiai pasitikiu Klaipėdos dramos teatro aktorių trupe. Tokią sudėtingą medžiagą rizikavau daryti tik su jais. Nemanau, kad Vilniuje galėčiau surinkti tokį kolektyvą. Ten valstybinių teatrų aktoriai išsibarstę po televizijas.
Klaipėdos dramos teatras dabar ji išgyvena sudėtingą situaciją. Teatras griūva ir nežinia ar po 5-7 metų čia esantys aktoriai susirinks, bus. Kol kas yra tai, kas yra. Viena stipriausių, stipriausia aktorių grupė Lietuvoje”, – nuoširdžiai gyrė uostamiesčio teatralus O. Koršunovas.
Nuo Oslo varianto Klaipėdos pastatymas, anot režisieriaus labai skirsis. „Teatre reprodukuoti to paties spektaklio neįmanoma. Norvegijoje spektaklis buvo nuaustas iš jų aktorių asmeninio gyvenimo, o čia iš mūsų aktorių asmeninio gyvenimo. Jų gyvenimai skiriasi – skiriasi ir spektakliai”, – sakė O. Koršunovas.
„Kelyje į Damaską” vaidina Vytautas Anužis, Eglė Barauskaitė, Vytautas Paukštė, Igoris Reklaitis, Nelė Savičenko, Regina Šaltenytė ir kiti.
Scenografė – Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dailininkė – Agnė Kuzmickaitė, kompozitorius – Gintaras Sodeika.
„Tokių personažų nėra”
Pagrindinį vaidmenį kuriančiam aktoriui Vytautui Anužiui teko stebėti „Kelio į Damaską” premjerą Osle.
„Įspūdis buvo toks galingas, kad aš žiūrėjau kaip žiūrovas. Aš jau seniai negaliu žiūrėti spektaklių kaip žiūrovas, žiūriu iš ko padarytas spektaklis. O šį spektaklį žiūrėjau prilipęs prie kėdės, lyg automobilyje, lekiančiame 200 km/h greičiu. Išgyvenau katarsį”, – kalbėjo V. Anužis.
Apie savo kuriamą herojų aktorius sakė: „Tokių personažų nėra. Nepažįstamasis, kurį aš jaučiu scenoje, kalba apie esminius būties dalykus, apie drąsą išgyventi kančią ir skausmą nesimaivant ir nekoketuojant, suprantant, kad padaryta nuodėmė niekur nedings. Iš nuodėmes niekada neišsivaduosi. Tave gali išvaduoti tas, kuris tave teisia, smerkia, vertina. Tu pats turi praeiti kelią į Damaską, savo kančios kelią, be jokių garantijų, kad nuodėmė bus išpirkta, kad skaistykla pasibaigs”, – dalinosi savo išgyvenimais aktorius.
Sukurta psichiatrinėje
A. Strindbergo trilogija „Į Damaską” sukurta 1898-1904 metais yra viena rečiausiai statomų dramų. Tai dvasinė drama, kurioje gyvenimo prisiminimai ir atsakomybės našta gniuždo ir sykiu skatina žengti savęs pažinimo keliu. Tai negailestinga ir atvira pjesė, parašyta tuo metu, kai Strindbergas gydėsi Paryžiaus psichiatrinėje klinikoje.
Kaip teigė pats Strindbergas, rašydamas šią dramą jis „vėl pradėjo gyventi”. „Į Damaską” pradėjo naują jo gyvenimo ir kūrybos etapą.