Kovo 2–4 dienomis sostinės senamiestyje vyksiančios Kaziuko mugės organizatoriai pasirengę atgaivinti šimtametę tradiciją – nuo XVII a. Vilniuje rengtą teatralizuotą amatininkų ir miesto gyventojų eiseną. Šeštadienį, kovo 3 dieną, 12 val. Savivaldybės aikštėje vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami prisijungti prie karalaičio Kazimiero su svita ir leistis jų vedamiems Gedimino prospektu, Šventaragio, Barboros Radvilaitės, Maironio gatvėmis iki Tymo amatininkų turgaus. Pasak mugės rengėjų, ten kiekvienas ras kuo kūną ir sielą pamaloninti, vidumi pavasarį pajusti.
Šiemet pirmąkart atgaivinama ši senoji Vilniaus tradicija. Iškilmingai pasipuošusį karalaitį Kazimierą seks grojantys angelai, pasidabinę Vilniaus amatininkai su vėliavomis, karžygiai, jaunimo kaukių grupės, J. Tallat-Kelpšos konservatorijos muzikuojantys studentai. Eisenos dalyvius lydės įspūdingo dydžio višta. Visa svita trauks link Tymo kvartalo, kad įkvėptų gyvybės, šventinės nuotaikos ir šurmulio čia atgimstančiam vaizdingam amatininkų miesteliui.
Nuo senų senovės Vilnius pavasarį pasitikdavo Kaziuko kermošiumi. 1602 metais kanonizavus karalaitį Kazimierą (1458–1484), jo mirties dieną – kovo 4-ąją Vilniuje vykdavo iškilmingos ir net teatralizuotos procesijos. Pasak profesoriaus Liberto Klimkos, eisenos kelias nusidriekdavo per visą viduramžių miestą, nuo Katedros aikštės iki Šv. Stepono bažnyčios, kurioje buvo saugoma popiežiaus dovanota purpurinė šventojo vėliava. Dalyviai į eiseną rikiuodavosi keturiais būriais. Pirmasis – miesto amatininkai su savųjų cechų vėliavomis. Į eisenos gretas jie stodavo griežtai pagal cecho įkūrimo datą. Auksakaliai – pirmieji; jie karališkąją privilegiją gavo 1495 metais. Po cechų rikiuodavosi samdomos naktinės sargybos kariai. Ir meistrai, ir kariai – su ginklais, spindinčiais šarvais. Toliau – juodarūbiai; tai dvasininkai, vienuolijų broliai, jų išlaikomų mokyklų auklėtiniai. Po jų eidavo didikai, lydimi savo vasalų, šlėktų, dvariškių. Miestelėnams rūpėdavo iš arti pamatyti garsiųjų šeimų damas, nuolankumo ir nusižeminimo ženklan kukliai apsirengusias, užsigobusias vualiais. Atskirą būrį sudarydavo universiteto studentai, tuomet vadinti akademikais. Po jų eidavo orkestras su „šv. Kazimiero palyda” – jaunuoliai, persirengę riteriais ir angelais, su lelijų žiedais rankose. Eiseną baigdavo maldininkai, atvykę iš tolimesnių parapijų. Miesto gyventojai eisenos kelio namų fasadus išpuošdavo gėlių girliandomis ir kilimais.
„Kuo Kaziukas skyrėsi nuo kitų mugių, turgų? Pirmiausia pavasariška žmonių nuotaika, išreiškiama muzika, pokštais, pasižodžiavimais. Be manufaktūrų ar fabrikų gaminių, kurių atveždavo pirkliai, daugiausia buvo prekiaujama namudiniais valstiečių dirbiniais. Viskuo, ką kaimo vyrai gebėjo pagaminti iš medžio ilgais žiemos vakarais. Tai tvirti namų apyvokos daiktai: statinės, duonkubiliai, geldos, sviestamušės, liepinės medui, gorčiai, pintinės ir krepšiai, įvairūs smulkūs baldai. Taip pat žemės ūkio padargų medinės dalys: dalgiakočiai, kinkymo lankai, grėbliai. (…) Turgų paįvairindavo mediniai žaislai vaikams. (…) O ką per Kaziuką pirkdavo „kermošavo”? Būtinai meduolį – „Kaziuko širdį”. Galima būdavo rinktis įvairiausių dydžių ir spalvų: rudos – su medumi, baltos – su mėtomis, rausvos – su spanguolėmis. Arba galėjai pasirinkti su įrašytu mylimosios vardu. Meduolius kitados kepdavo rusų sentikiai, vėliau jų meną perėmė 1672 m. įkurtas bandelių kepėjų cechas. O skaniausi riestainiai – iš Smurgainių miestelio. Kokių tik nori: su aguonomis, juodgrūdžiais, garstyčiomis, saldieji. Retas kas iš mugės grįždavo be virtinės riestainių ant kaklo”,- apie Kaziuko mugės tradicijas pasakoja profesorius L. Klimka.
Mūsų dienomis Vilniaus Kaziuko mugė – tarsi visos Lietuvos tautodailininkų ir amato meistrų suvažiavimas. Jų dirbiniais išlaikoma senoji tradicija ir įliejama kūrybiško savitumo, individualumo, kasmet galima pastebėti naujų originalių dirbinių.
Profesoriaus L. Klimkos įsitikinimu, šimtamečių tradicijų šventė Kaziukas gali ir privalo tapti europinio masto įvykiu – europietiškąja atrakcija, ypač pasitinkant Lietuvai reikšmingus 2009 metus.